Lada: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Ceroi (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Ceroi (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1: Eilutė 1:
{{otheruse|dievybę|automobilių gamintoją|[[Lada (automobilis)]]}}
{{otheruse|dievybę|automobilių gamintoją|[[Lada (automobilis)]]}}


[[File:Серия Древо жизни.Держательница кольца (Лада).1998г.29,6х20,2.JPG|thumb|M. Presnyakov. Lada. 1998.]]
[[File:Серия Древо жизни.Держательница кольца (Лада).1998г.29,6х20,2.JPG|thumb|M. Presniakovas. Lada. 1998.]]


'''Lada''' – [[Slavų mitologija|slavų mitologinė]] harmonijos, meilės ir grožio deivė. Lados egzistavimas slavų panteone yra ginčytinas ir dažnai teigiama, kad Lada tėra neopagonių ir neoromantikų neteisingai interpretuotų šaltinių pasekmė.
'''Lada''' – [[Slavų mitologija|slavų mitologinė]] harmonijos, meilės ir grožio deivė. Lados egzistavimas slavų panteone yra ginčytinas ir dažnai teigiama, kad Lada tėra neopagonių ir neoromantikų neteisingai interpretuotų šaltinių pasekmė.

16:27, 7 gegužės 2012 versija

M. Presniakovas. Lada. 1998.

Lada – slavų mitologinė harmonijos, meilės ir grožio deivė. Lados egzistavimas slavų panteone yra ginčytinas ir dažnai teigiama, kad Lada tėra neopagonių ir neoromantikų neteisingai interpretuotų šaltinių pasekmė.

XV a. Ladą lenkų mitologijoje mini Janas Dlugošas. Taip pat Lados vardas siejamas su kitais XV–XVII a. šaltiniais bei folklorinėmis slavų dainomis. Siejama su graikų Leda.

Lada kartais priskiriama ir baltų mitologijai. Apibūdinama kaip tarpininkė tarp dangaus ir žemės, lietaus davėja, žemės globėja. Su ja siejamas Ladakalnio kalno Aukštaitijoje vardas. Pasak P. Dundulienės – Lada ir Lela buvusios senosios baltų motinos deivės. Joms rengtos apeigos svarbiausių metų švenčių metu. Deivių vaidmuo taip pat buvo labai svarbus motinystėje, meilėje. Lada ir Lela buvo pagerbiamos dainose naudojant tokius priedainius kaip lado, leliumai, aleliuma, aladum ir kt.[1]

Šaltiniai

  1. „Pagonybė Lietuvoje“. Pranė Dundulienė, Vilnius, „Mintis“, 1989 m.