Sekminės

Sekmìnės yra švenčiamos krikščioniškoje ir pagonių tradicijoje.

Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę Sekminių dieną šventė. Šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje. Yra laikoma, jog iki tol Šventoji Dvasia buvo tik ant atskirų Dievo pateptųjų žmonių, pvz., pranašų, karalių. Nuo Sekminių dienos, Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame.

Baltų tikėjime – (Beržų garbinimo šventė) – šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės - birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Kita vertus, jos situacija pavojinga, tarsi kritinė. Žydėjimas - tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Vaisiui užsimegzti reikia palankių sąlygų. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui skirta daugelis Sekminių apeigų. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke - tai auka žemei.

Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos proteviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos - dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Taip pat būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinama piemenų pautienę.

Literatūra

Mitologijos enciklopedija, II tomas, Vilnius, 1999.