Kanaletas

Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas. Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų. Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Kanaletas (1735, graviūra)

Džovanis Antonijus Kanalas, paprastai žinomas kaip 'cKanaletas (it. Canaletto, tikr. Giovanni Antonio Canal, 1697 m. spalio 28 – 1768 m. balandžio 19 d.) – italų XVIII a. dailininkas ir graveris iš Venecijos.

Kanaletas yra vienas iš garsiausių urbanistinių peizažų - vedutų kūrėjų Europos mene. Garsiausi yra jo Venecijos viešųjų vietų vaizdai, tarp kurių išsiskiria Venecijos kanalai, kaip pvz. paveiksle „Didysis kanalas“ (1726-28, Uficių galerija, Florencija)

Biografija

Džovanis Antonijus Kanalas gimė 1697 m. spalio 28 d. Venecijoje Cesare Canal ir Artemisia Barbieri šeimoje. Tėvas buvo dailininkas nuo kurio Džovanis gavo pravardę - Kanaletas („Mažasis Kanalas“). Cesare Canal buvo teatrinių dekoracijų dailininkas ir Kanaletas iš pradžių padėjo tėvui šiojo darbe. Būdamas apie 19 metų Kanaletas apsilankė Romoje, kurioje susipažino su Paninio darbais. Romoje Kanaletas atliko kelioliką apmatų Paninio maniera su Senovės Romos grūvėsiais, tačiau grįžęs į Veneciją pradėjo propaguoti visai kitokį peizažo stilių - realistinį, topografinio tikslumo.

1720 m. Kanaletas minimas kaip Venecijos dailininkų gildijos narys ir greičiausiai greitu laikų eksponavo savo pirmuosius paveikslus (priklausymas gildijai leisdavo nemokamai viešosiose galerijose eksponuotis pradedantiems dailininkams). Pirmasis žinomas pasirašytas jo darbas datuojamas 1723 m. Daugelio kritikų nuomone kaip tik 1720-ųjų laikotarpyje Kanaletas sukūrė geriausius savo peizažus - saulės ir oro vaiskumo perpildytus Venecijos vaizdus. Kanaletas prisijungė prie Venecijos peizažisto Luca Carlevarijs, tačiau kurį greitai pralenkė meistriškumu, jau 1725 m. vienas paveikslų agentas rekomendavo įsigyti Kanaleto darbų kolekcionieriams.

„Didysis kanalas“ (1726-28, Uficių galerija, Florencija)

Tuo metu (kaip ir dabar), dėl šlovingos istorijos ir begalės meno kūrinių Venecija traukė turtingiausią Europos turistų grietinėlę. Atvykstantys turistai dažniausiai norėdavo parsivežti kokį aplankytos vietovės vaizdą ir Kanaletas rado čia savo paveikslų rinką. Dailininkas nesustodamas vaizdavo Venecijos įžymenybes kaip Šv. Morkaus aikštė, Dožų rūmai ir Didysis kanalas. Dailininko paveiksluose atsiskleidžia ne tik pagarba ir meilė gimtajam miestui, bet ir Venecijos didingumo, grožio idealizavimas. Nors, kaip valstybė, Venecija tuo metu buvo smukimo fazėje, tačiau Kanaleto paveiksluose jinai spindi visoje praeities didybėje. Kanaletas, taipogi, nevengė užfiksuoti ir kasdienių, neturistinių Venecijos vaizdų kaip paveiksle „Akmenskaldžių kiemas“.

Apie 1720-ųjų pabaigoje Kanaleto darbų platinimu rūpinosi agentai Owen McSwiney ir Joseph Smith, ypač pastarasis ne tik platino, bet ir pats kolekcionavo Kanaleto darbus (apie 1762 m. Joseph Smith kolekciją įsigijo Anglijos karalius Jurgis III). Norėdamas patenkinti rinką, Kanaletas tarp savo darbų įtraukė kapričes - istorinių objektų vaizdavimą viename paveiksle, nors realybėje šie objektai yra visiškai skirtingose vietovėse. Taip Romos vaizdai atisdūrė prie Venecijos peizažų. Po 1730 m. Kanaleto rinka išsiplėtė ir dailininkas jau sukūrė savo nuosavą mokyklą, kurioje, manoma, tuo metu mokėsi jo sūnėnas Bernardo Bellotto. Paties Kanaleto stilius pasidarė nuosaikesnis, akademiškesnis, paveikslai prarado dvasios ir žaismingumo. Apie 1735 m. buvo paruošta graviūrų serija pagal Kanaleto paveikslus ir tuo metu sukurtas vienintelis žinomas Kanaleto graviūros portretas.

1741 m. kilęs Austrijos įpėdinystės karas stipriai apmažino Kanaleto klientų ratą ir, greičiausiai agentų įkalbėtas, dailininkas 1746 m. atvyko į Angliją. Čia dailinikas atliko nemažą darbų vietos aristokratams, tarp kurių išsiskiria tuo metu statyto Vestminsterio tilto vaizdai. Tačiau dailininko laikas Anglijoje nelabai buvo sėkmingas, iš to meto kapričių panašu, kad jis labiau ilgėjosi Italijos. 1755 m. Kanaletas galutinai grįžo į Veneciją ir buvo išrinktas į Venecijos dailės akademiją. Panašu, kad kai kuriuose vėlyvuosiuose darbuose dailininkas dar atrado jaunystės laikų talento atgarsių kaip pvz. „Vigilija su Šv. Petro bažnyčia“ (vigilija - naktinis peizažas). Kanaletas mirė 1768 m. balandžio 19 d. Venecijoje, palaidotas San Lio bažnyčioje, tarp jo mokinių - Francesco Guardi, Bernardo Bellotto, pastarasis savo mokytojo ir dėdės garbei dažnai prie savo pasirašydavo kaip Canaletto.

Darbų galerija

• 
  „Šv. Morkaus aikštė (Venecija)“ (1723-24, Tiseno-Bornemiso muziejus, Madridas)
• 
  „Akmenskaldžių kiemas (Venecija)“ (apie 1728, Nacionalinė galerija Londone)
• 
  „Prieplauka Venecijoje“ (apie 1728, Meno istorijos muziejus Vienoje)
• 
  „Didysis kanalas ir Santa Maria della Salute bažnyčia“ (apie 1730, Vaizduojamųjų menų muziejus, Bostonas)
• 
  „Santa Maria della Salute bažnyčia“ (1730, Paveikslų galerija Berlyne)
• 
  „Vaizdas nuo Rialto tilto (Venecija)“ (apie 1730, graviūra)
• 
  „Aikštė Venecijoje“ (1733-35, Nacionalinė Antikos meno galerija, Roma)
• 
  Kapričė „Rialto tiltas“ (1746, privati kolekcija)
• 
  „Londonas iš po Vestminsterio tilto arkos“ (1747, privati kolekcija)
• 
  „Taisomas Vestminsterio tiltas“ (tušas ant popieriaus, 1749, Karališkoji kolekcija, Vindzoro pilis)
• 
  „Dožų rūmai“ (Venecija) (po 1755, Uficių galerija, Florencija)
• 
  „Vigilija su Šv. Petro bažnyčia“ (Venecija) (po 1755, Paveikslų galerija Berlyne)

Nuorodos

• Kanaletas Olga’s Gallery tinklalapyje
• Kanaletas WGA tinklalapyje