Dielektrikas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Keičiama: ru:Диэлектрики
VolkovBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.2) (robotas Pridedama: az:Dielektriklər
Eilutė 24: Eilutė 24:


[[ar:عازل كهربائي]]
[[ar:عازل كهربائي]]
[[az:Dielektriklər]]
[[bg:Диелектрик]]
[[bg:Диелектрик]]
[[ca:Dielèctric]]
[[ca:Dielèctric]]

21:35, 28 gruodžio 2011 versija

Dielektrikas – medžiaga, nelaidi elektros srovei, nes neturi laisvų elektros krūvių. Tačiau dielektriką veikiant elektriniu lauku, esantys surištieji krūviai (atomuose ir molekulėse) labai nežymiai pasislenka, o jis pats tampa elektrinio lauko šaltiniu.

Poliarizacija

Dielektrikai, kaip ir visos medžiagos, sudaryti iš atomų. Pastarieji sudaryti iš teigiamų ir neigiamų elektringųjų dalelių: elektronų ir protonų. Sudarius dielektrikui išorinį elektrinį lauką, pastarasis veikia šias elektringasias daleles. Atomai (arba ištisos molekulės) tampa dipoliais. Dielektrikas poliarizuojasi.

Dielektriko poliarizaciją apibūdina poliarizuotumas.

Dielektrikai

Dielektrikai esti dviejų rūšių:

Kai kurios medžiagos gali poliarizuotis ir be išorinio lauko. Tokie dielektrikai skirstomi į:

  • Pjezoelektrikus. Tai kristalai, kuriuose pasireiškia pjezoelektrinis reiškinys – jie poliarizuojasi mechaniškai deformuojami (spaudžiant, tempiant).
  • Feroelektrikus. Tai poliniai dielektrikai, kurie savaime poliarizuojasi tam tikrame temperatūros intervale. Už tam tikros individualiam feroelektrikui būdingos temperatūros, dar vadinamos Kiuri temperatūra, feroelektrinės savybės išnyksta ir jis tampa tiesiog poliniu dielektriku.
  • Elektretus − pastovių magnetų analogai, kurių aplinkoje yra elektrinis laukas.