Karmelitai

Kitos reikšmės – Karmelitai (reikšmės).

Karmelitų ordino ženklas

Karmelitai

Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolių ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas. Karmelitai gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo. Šio ordino moterys vienuolės vadinamos karmelitėmis. Pavadinimas kilęs nuo Karmelio kalno.

Organizacijos

• Karmelio kalno Švenčiausios Mergelės Marijos brolių ordinas (lot. Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCarm) – pagrindinė karmelitų šaka. 2002 m. buvo 2015 vienuolių (iš jų 1366 kunigai) 332 vienuolynuose 29 valstybėse. Ordiną 1150 m. ant Karmelio kalno įkūrė šv. Bertoldas, o jo teises 1226 m. patvirtino popiežius Honorijus III. Palestiną užkariavus musulmonams, ordinas persikėlė į Europą. 1291 m. veikė 10, XVI a. viduryje – 30 provincijų. Ordino broliai vadovaujasi Alberto Jeruzaliečio regula. Gyvena atskirose celėse, laikosi tylos, pasninkų, kasdien renkasi bendrai maldai. Centras – Romoje. Dirba daugelyje sielovados, mokslo ir švietimo sričių. 1433 m. ordinas buvo reformuotas, nuo jo atskiriant Mantujos kongregaciją, 1593 m. atsiskyrė basieji karmelitai.
• Basųjų šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas (lot. Ordo Fratrum Discalceatorum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCD) – vienuolija, atsiskyrusi nuo pagrindinės šakos XVI a. Jos atsiradimą sąlygojo didžiųjų karmelitų šventųjų Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono veikla, o taip pat dalies brolių noras gyventi pagal griežtas pradinio ordino taisykles. 2002 m. ordinas jungė 4056 vienuolių (iš jų 2599 kunigai) 564 vienuolynuose;
• Nekaltosios Mergelės Marijos brolių karmelitų kongregacija (lot. Congregatio Fratrum Carmelitarum Beatae Mariae Immaculatae, CMI) – sirų – malabarų krypties karmelitų dvasingumo vienuolija, veikianti Indijoje. 2002 m. ji jungė 2199 narius (iš jų 1354 kunigus) 317 būstinių.

Karmelitų apranga – juodai - rudas diržu sujuostas abitas, škaplierius ir pelerina su kapiušonu bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Basųjų karmelitų pelerina yra beveik dvigubai trumpesnė už senosios regulos karmelitų dėvimą peleriną.

Karmelitai Lietuvoje

Pirmieji karmelitai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos. Iš viso LDK veikė 45 vienuolynai, kurie nuo 1687 m. sudarė atskirą nuo Rusijos karmelitų provinciją. Ji 1756 m. buvo padalinta į dvi – šv. Jurgio Lietuvos ir Voluinės. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje karmelitų vienuolynai veikė Vilniuje, Linkuvoje, Pumpėnuose, Kėdainiuose, Raseiniuose, Tabariškėse, Kražiuose. Karmelitai dirbo mokyklose, vadovavo parapijoms, įsteigė prieglaudų. Visi karmelitų vienuolynai Lietuvoje buvo uždaryti po 1831 m. ir 1863 m. suiklimų..^{[reikalingas šaltinis]}

Karmelitės

Karmelitai, pradėję vadovauti moterų beginių sąjungoms, lėmė Karmeličių vienuolynų atsiradimą. Vadovaudamasis popiežiaus Mikalojaus V 1452 m. bule karmelitų generolas Jonas Sorethas įkūrė 5 seserų vienuolynus.

Šv. Kryžiaus Jonui ir Šv. Teresei Avilietei XVI a. reformuojant karmeličių ordiną atsirado basosios karmelitės. Per trumpą laiką šv. Teresė Ispanijoje įkūrė 17 vienuolynų. Reforma išplito už Ispanijos ribų ir pasiekė: Italiją - 1590 m., Prancūziją - 1604 m., Belgiją - 1607 m. Dabar ordinas yra 81 pasaulio valstybėje, jį sudaro apie 13 tūkstančių basųjų karmeličių.

Karmeličių apranga – juodai - rudas abitas su škaplieriumi, juodos spalvos veliumas (novicijų – baltos spalvos veliumas) bei baltos spalvos apsiaustas.

Istorija

Ordinas buvo įkurtas XII a. viduryje per kryžiaus žygį į Šventąją žemę. Vienuoliai apsigyveno prie šv. Elijo šaltinio ant Karmelio kalno. Ordino įkūrėju laikomas kryžiuotis iš Kalabrijos Bertoldas, kurio prašymu Jeruzalės patriarchas Albertas 1214 m. sudarė vienuoliškus nuostatus, pasižymėjusius ypatingu griežtumu – karmelitai turėjo gyventi atskirose celėse, nuolat melstis, laikytis griežtų pasninkų, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti mėsos, o taip pat ilgą laiką laikytis tylos.

Kai kryžiuočiai buvo įveikti, ordinas buvo priverstas emigruoti į Europą. Vienuolynai buvo įkurti Kipre, Sicilijoje, o taip pat Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Pirmas ordino generalinis prižiūrėtojas šv. Simonas Stokas pavedė ordiną Švenčiausiosios Mergelės Marijos globai.

1247 m. popiežius Inocentas IV karmelitams suteikė švelnesnę regulą ir jie prisijungė prie elgetaujančių vienuolių ordinų grupės.

Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Vėliau ordino laukė problemos, susijusios su istorinėmis aplinkybėmis – šimtamečiu karu, maro epidemija, bažnyčios didžiąja schizma. Prasidėjo diskusijos dėl grįžimo prie griežto pirminio gyvenimo būdo. Buvo bandymai reformuoti Manto (XV a. pradžioje), Albos (XVI a. pradžioje) ir kt. vienuolynus, bet reformos nepasisekė ir nepavyko išvengti didžiosios reformacijos krizės.

Tik antroje XVI a. pusėje ordine įsivyravo didelių pokyčių tendencijos. Šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono veikla sukėlė karmelitų ordino skilimą. Atsirado basieji karmelitai, paskelbę, kad jie grįžta prie pradinio asketiško gyvenimo principų. Basųjų karmelitų ordinas buvo patvirtintas 1593 m.

XVIII a. gale karmelitų, kaip ir daugumos kitų vienuolijų, laukė dideli išbandymai – pirma juos persekiojo absoliučiosios monarchijos atstovai, o per Didžiąją Prancūzų revoliuciją ordinas Prancūzijoje buvo visai išvaikytas.

XIX – XX a. abu ordinai pradėjo palaipsniui atsikurti. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugumoje Europos ir Amerikos valstybių.

Dvasingumas

Karmelitų vienuolių gyvenimo tikslas – jungtis su Dievu nuolat meldžiantis. Karmelitų nuostatai labai griežti: praktikuojamas asketizmas, ribojamas žodinis bendravimas. Ordine daug dėmesio skiriama Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimui.

Karmelitės Lietuvoje

Pirmos basosios karmelitės Lietuvoje pasirodė 1637 m. Vilniuje. Jos atvyko iš Liublino (Lenkijos). Vykstant karui su švedais seserys 1655 m. pasitraukė į Moraviją ir Vengriją. Į savo vienuolyną Vilniuje grįžo 1667 metais. Po 1865 m. sukilimo basųjų karmeličių vienuolynas Rusijos buvo likviduotas. Visa bendruomenė, kurią sudarė 17 seserų, buvo perkelta į Vilniaus benediktinių vienuolyną, kuris caro įsakymu vėliau buvo nugriautas. Iš Lenkijos 1938 m. vėl atvykusios seserys įsikūrė Vilniuje, kur 10 seserų bendruomenė gyveno iki 1945 metų, kol baigėsi karas. Sovietams uždarinėjant vienuolynus, karmelitės pasitraukė į Lenkiją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. trys moterys kreipėsi į kardinolą Vincentą Sladkevičių, prašydamos padėti atkurti karmeličių vienuolyną Lietuvoje. Kardinolas pasiuntė laišką ordino generolui su prašymu pritarti ir padėti. Atvykus keturioms karmelitėms iš užsienio, 1994 m. Paštuvoje buvo atkurtas Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas.

1998 m. vienuolynas jungė 6 amžinųjų ir 6 laikinųjų įžadų seseris.

Nuorodos

• Oficiali karmelitų svetainė (Anglų, ispanų bei italų kalbomis)
• Oficiali basųjų karmelitų svetainė (Penkiomis kalbomis)