Erich Salomon: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.7.1) (robotas Pridedama: it:Erich Salomon |
S r2.6.4) (robotas Pridedama: ru:Заломон, Эрих |
||
| Eilutė 69: | Eilutė 69: | ||
[[it:Erich Salomon]] |
[[it:Erich Salomon]] |
||
[[ja:エーリッヒ・ザロモン]] |
[[ja:エーリッヒ・ザロモン]] |
||
[[ru:Заломон, Эрих]] |
|||
10:02, 20 lapkričio 2011 versija
| Erich Salomon | ||
|---|---|---|
| Pilnas vardas: | Erich Salomon | |
| Gimimo vieta: | Berlynas, Vokietija | |
| Gimimo data: | 1886 m. balandžio 28 d. | |
| Mirimo vieta: | Aušvicas, Lenkija | |
| Mirimo data: | 1944 m. liepos 8 d. | |
| Tautybė: | žydas | |
| Išsilavinimas: | Baigė zoologiją, architektūrą. Nuo 1928 m. dirbo fotografu | |
| Žymiausi darbai: | Braino – Kelogo plano pasirašymas | |
Erich Salomon (g. 1886 m. balandžio 28 d. Berlyne, Vokietijoje – 1944 m. liepos 7 d. Aušvice, Lenkijoje) – Vokietijoje gimęs fotografas, vienas iš moderniosios fotožurnalistikos pradininkų.
Vaikystėje Salomon niekas nesiejo su fotografija. Gimė turtingoje Berlyno bankininko šeimoje, studijavo zoologiją ir architektūrą, siekė gauti teisės daktaro laipsnį, tačiau nesuvaldoma infliacija po Pirmojo pasaulinio karo privertė jį ieškotis darbo. Tapo fotožurnalistu 1928 m., kai jam buvo 42 metai ir greitai ištobulino metodus, kurie padėjo jam diskretiškai fotografuoti teismuose. Fotografuoti ėmė, kai įsigijo Oskar Barnack sukurtą 35 mm miniatiūrinę kamerą. Kitaip nei jos pirmtakėmis, šia kamera buvo galima fotografuoti ir blankioje šviesoje. Erich Salomon mėgo fotografuoti ten, kur tai daryti nebuvo leidžiama.
Fotografijų pobūdis
Fotografas dabar žinomas dėl savo fotografijų, kuriose vaizdavo įžymius žmones, jiems nepozuojant ir nebūnant pasiruošusiems, taip atskleidžiant išraiškas, kurių jie patys nenorėtų parodyti viešai. Jo kamera buvo įtaisyta ir slepiama jo lagaminėlyje. Salomon išgarsėjo, kai buvo išspausdintos fotografijos, kurias jis padarė teisme, kuriame buvo nagrinėjama sensacinga žmogžudystės byla. Jos buvo labai sėkmingai parduotos periodinei spaudai ir jis iš laisvai samdomo darbuotojo tapo pilnas darbo valandas dirbančiu profesionalu. Salomon specializavosi tarptautinių konferencijų ir šalių vadovų susirinkimų fotografavime. Fotografijose bandė atskleisti jo laiko įžymybių ir politikų, kurių portretai dažniausiai būdavo šalti, formalūs ir vienodi, savybes ir nuotaikas, tokias kaip nuovargis, susižavėjimas, pasibjaurėjimas.
Paparacų pirmtakas
Turėjo pomėgį ir įgūdį įvairiuose susitikimuose ir įvykiuose pasirodyti nekviestas. Kartą Prancūzijos premjeras Briand net pasakė, kad bet koks susirinkimas nėra svarbus, jei jame nėra Salomon. Daugelį šiurpinantis gabumas pagauti garsenybes įvairiose situacijose paskatino ta patį Prancūzijos premjerą Briand jį pavadinti „Nediskretiškumo karaliumi“. Salomon vėliau trumpam dirbo Anglijoje, taip pat JAV. Tačiau jam suteiktos galimybės dirbti LIFE žurnale atsisakė. 1931 išleido knygą „“Prigauti“ įžymūs amžininkai“ („Celebrated Contemporaries in unguarded moments“), kurią sudarė daugiau nei 170 fotografijų, vaizduojančių „pagautus“ svarbius postus užimančius žmones ir kitas garsenybes. Salomon buvo „paparacų“ darbo metodo pirmtakas, tačiau, nors Salomon darbai ir lyginami su dabartinių garsenybių medžiotojų veikla, jo įgūdžiai, etika ir svarbiausia siekiai, dirbant tokiomis sąlygomis, kokiomis jis dirbo, iškelia jį daug aukščiau dabartinių „paparacų“. Kadangi buvo žydas, Antrojo pasaulinio karo metu slapstėsi Olandijoje, bet galiausiai buvo kartu su šeima nacių suimtas ir nusiųstas į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur ir mirė. Salomon neformalus, spontaniškas stilius turėjo svarią įtaką įžymių žmonių fotografavimui. Erich Salomon, kurio karjera ir tragiškas likimas yra glaudžiai susiję su politikos ir žiniasklaidos tarpukario istorija, buvo vienas iš pirmųjų fotožurnalistų, atvėręs duris visuomenei į iki tol nepermatomą „galingųjų“ pasaulį ir atskleidęs privačius garsenybių gyvenimus. Jis pradėjo naująją fotožurnalistikos erą. Yra įsteigtas Erich Salomon prizas, kuriuo nuo 1971 m. kasmet apdovanojamas geriausias fotožurnalistas.
Salomono fotografijos
Fotografavo viršūnių susitikimus, konferencijas (1928 m.; pavaizdavo Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir Italijos užsienio reikalų ministrus iš karto po to, kai jie pasirašė Braino-Kelogo paktą).
