Pijus VII gimė [[Cenesa|Cenesoje]] ([[Emilija-Romanija]]). Būdamas šešiolikos metų įstojo į [[Benediktinai|Benediktinų]] ordiną. [[1765]] m. įšventintas kunigu. Nuo [[1766]] iki [[1775]] m. dirbo teologijos profesoriumi [[Parma|Parmoje]]. [[1782]] m. paskirtas Tivoli vyskupu, [[1785]] m. Imolos vyskupu. Kardinolu tapo [[1785]] m. [[vasaris|vasarį]]. Popiežiumi – [[1800]] m. [[kovo 14]] d. [[1801]] m. sudarė konkordatą su [[Pracūzija|Prancūzijos]] konsulu [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonu Bonapartu]]. [[1804]] m. Napoleoną Bonapartą karūnavo imperatoriumi. Iškart po karūnacijos tarp jų kilo nesantaika, nes Napoleonas popiežių paskelbė savo pavaldiniu, [[1808]] m. užėmė [[Roma|Romą]], o dar po metų [[aneksija|aneksavo]] Popiežiaus valstybę. Kai popiežius [[ekskomunika|ekskomunikavo]] Napoleoną I, pastarasis popiežių įkalino. Pijus VII buvo išlaisvintas tik [[1814]] m., o [[1815]] m. suteikė politinį prieglobstį Bonapartų šeimai. Popiežius įsteigė naujų vyskupijų ir metropolijų Šiaurės Amerikoje, [[1814]] m. atkūrė [[Jėzuitai|Jėzuitų]] ordiną. Mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d.{{šaltinis|{{VLE|XVIII|220||Pijus VII}}}}
Pijus VII gimė [[Cenesa|Cenesoje]] ([[Emilija-Romanija]]). Būdamas šešiolikos metų įstojo į [[Benediktinai|Benediktinų]] ordiną. [[1765]] m. įšventintas kunigu. Nuo [[1766]] iki [[1775]] m. dirbo teologijos profesoriumi [[Parma|Parmoje]]. [[1782]] m. paskirtas Tivoli vyskupu, [[1785]] m. Imolos vyskupu. Kardinolu tapo [[1785]] m. [[vasaris|vasarį]]. Popiežiumi – [[1800]] m. [[kovo 14]] d. [[1801]] m. sudarė konkordatą su [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[Konsulatas (Prancūzija)|pirmuoju konsulu]] [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonu Bonapartu]]. [[1804]] m. Napoleoną Bonapartą karūnavo imperatoriumi. Iškart po karūnacijos tarp jų kilo nesantaika, nes Napoleonas popiežių paskelbė savo pavaldiniu, [[1808]] m. užėmė [[Roma|Romą]], o dar po metų [[aneksija|aneksavo]] Popiežiaus valstybę. Kai popiežius [[ekskomunika|ekskomunikavo]] Napoleoną I, pastarasis popiežių įkalino. Pijus VII buvo išlaisvintas tik [[1814]] m., o [[1815]] m. suteikė politinį prieglobstį Bonapartų šeimai. Popiežius įsteigė naujų vyskupijų ir metropolijų [[Šiaurės Amerika|Šiaurės Amerikoje]], [[1814]] m. atkūrė [[Jėzuitai|Jėzuitų]] ordiną. [[1821]] m. pasmerkė [[Laisvieji masonai|masonus]] ir [[Biblija|Biblijos]] draugijas. Rėmė menus. Mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d.{{šaltinis|{{VLE|XVIII|220||Pijus VII}}}}
{{start box}}
{{start box}}
00:33, 11 lapkričio 2011 versija
Šis straipsnis apie Popiežių Pijų VII. Apie kitus popiežius vardu Pijus skaitykite straipsnyje Popiežius Pijus. Apie asmenis, turinčius vardą Pijus skaitykite straipsnyje Pijus.
Pijus VII (tikrasis vardas Barnaba Niccolo Maria Luigi Chiaramonti; 1740 m. rugpjūčio 14 d. – 1823 m. rugpjūčio 20 d.) – 251-asis Romos katalikų
vadovas.
Biografija
Pijus VII gimė Cenesoje (Emilija-Romanija). Būdamas šešiolikos metų įstojo į Benediktinų ordiną. 1765 m. įšventintas kunigu. Nuo 1766 iki 1775 m. dirbo teologijos profesoriumi Parmoje. 1782 m. paskirtas Tivoli vyskupu, 1785 m. Imolos vyskupu. Kardinolu tapo 1785 m. vasarį. Popiežiumi – 1800 m. kovo 14 d. 1801 m. sudarė konkordatą su Prancūzijospirmuoju konsuluNapoleonu Bonapartu. 1804 m. Napoleoną Bonapartą karūnavo imperatoriumi. Iškart po karūnacijos tarp jų kilo nesantaika, nes Napoleonas popiežių paskelbė savo pavaldiniu, 1808 m. užėmė Romą, o dar po metų aneksavo Popiežiaus valstybę. Kai popiežius ekskomunikavo Napoleoną I, pastarasis popiežių įkalino. Pijus VII buvo išlaisvintas tik 1814 m., o 1815 m. suteikė politinį prieglobstį Bonapartų šeimai. Popiežius įsteigė naujų vyskupijų ir metropolijų Šiaurės Amerikoje, 1814 m. atkūrė Jėzuitų ordiną. 1821 m. pasmerkė masonus ir Biblijos draugijas. Rėmė menus. Mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d.[reikalingas šaltinis]
Vikiteka
Popiežius