James Prescott Joule: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Vikifikavimas, replaced: - → – using AWB
Luckas-bot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.1) (robotas Pridedama: mk:Џејмс Џул
Eilutė 69: Eilutė 69:
[[lmo:James Prescott Joule]]
[[lmo:James Prescott Joule]]
[[lv:Džeimss Preskots Džouls]]
[[lv:Džeimss Preskots Džouls]]
[[mk:Џејмс Џул]]
[[ml:ജെയിംസ് പ്രെസ്കോട്ട് ജൂൾ]]
[[ml:ജെയിംസ് പ്രെസ്കോട്ട് ജൂൾ]]
[[mn:Жэймс Прэскотт Жоуль]]
[[mn:Жэймс Прэскотт Жоуль]]

22:59, 6 lapkričio 2011 versija

Džeimsas Džaulis – Anglų fizikas

Džeimsas Preskotas Džaulis (James Prescott Joule, 1818 m. gruodžio 24 d. Solforde, netoli Mančesterio1889 m. spalio 11 d.) – anglų fizikas, Londono karališkosios draugijos narys.

Džaulis studijavo šilumos kilmę ir nustatė jos ryšį su mechaniniu darbu. Tai padėjo sukurti energijos tvermės dėsnį, iš kurio išsivystė pirmas termodinamikos dėsnis. Jo vardu pavadintas SI sistemos darbo vienetas – džaulis. Jis dirbo su lordu Kelvinu ir sukūrė temperatūros skalę, tyrė magnetizmo reiškinius, ir atrado ryšį tarp srovės tekėjimo per rezistorių ir išsiskyrusios šilumos kiekio, dabar vadinamą Džaulio dėsniu.

Gyvenimas

Ankstyvieji metai

Turtingo aludario, Bendžamino Džaulio (Benjamin Joule) (1784–1858) sūnus, Džaulis iki 1834 buvo mokomas namie, vėliau kartu su savo vyresniu broliu Bendžaminu iškeliavo studijuoti kartu su Džonu Daltonu į Mančesterį (Manchester Literary and Philosophical Society). Abu spėjo pasimokyti vos kelerius metus aritmetikos ir geometrijos kai Daltoną ištiko insultas. Tačiau Daltono įtaka išliko, kaip ir jo kolegų, chemiko Viljamas Henris (William Henry) ir Mančesterio inžinierių Peteris Evartas (Peter Ewart) ir Atonas Hodkinsonas (Eaton Hodgkinson). Vėliau Džaulį mokė Džonas Davisas (John Davis). Džaulį sužavėjo elektra, taigi jis kartu su broliu eksperimentavo purtydami elektra vienas kitą ir šeimos tarnus.

Džaulis tapo alaus daryklos direktoriumi ir aktyviai dalyvavo jos veikloje iki verslo pardavimo 1854 metais. Mokslas buvo tik hobis, bet Džaulis greitai pradėjo domėtis galimybe pakeisti gamyklos garo variklius naujai išrastais elektriniais motorais. 1838 pirmasis jo mokslinis striapsnis apie elektrą buvo išspausdintas moksliniame žurnale „Elektros metraščiai“ (Annals of Electricity), kurį įkūrė Daviso kolega Viljamas Sturgeonas (William Sturgeon). Jis atrado Džaulio dėsnį 1840 ir tikėjosi tuo padaryti įspūdį Karališkajai Draugijai (Royal Society), tačiau jau ne pirmą kartą suvokė, kad jis buvo suprastas kaip paprastas provincijos diletantas. Kai 1840 metais Sturgeonas persikraustė į Mančesterį, jie su Džauliu tapo miesto intelektualų rato branduoliu. Abu pritarė idėjai, kad mokslas ir teologija turėtų būti sujungti. Džaulis toliau dėstė paskaitas Sturgeono Karališkojoje Viktorijos praktinių mokslų galerijoje (Royal Victoria Gallery of Practical Sience).

Savo Mančesterio paskaitose, iš dalies motyvuojamas verslininko gyslelės, iš dalies skatinamas mokslininko smalsumo, jis stengėsi apibrėžti kuri pirminė varomoji jėga (XVIII ir XIX amžiuose naudoti terminai darbas, energija, jėga, galia dažnai vartoti ne pagal šiuolaikinius šių žodžių apibrėžimus) gali atlikti didžiausią darbą. Vėliau jis pastebėjo, kad sudeginus svarą anglies garo variklyje šis duoda penkis kartus daugiau energijos už svarą cinko, sunaudoto elektros elementuose. Džaulio dažnai naudotas darbo vienetas buvo apibūdinamas kai sugebėjimas vieno svaro masę pakelti į vienos pėdos aukštį.[1].

Džauliui darė įtaką ir Frencio Apino (Franz Aepinus) mąstymai. Jis mėgino paaiškinti elektros ir magnetizmo reiškinius per atominius reiškinius.

Šaltiniai

  1. Džaulio svaro - pėdos vienetas primena dabartinį energijos matą. Energija reikalinga užkelti m masės kūną į aukštį h yra mgh, kur g – laisvojo kritimi pagreitis. 1 svaras - pėda = 1.356 J.