Frydrichas II Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Vikifikavimas, replaced: - → – (2) using AWB
ZéroBot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.1) (robotas Pridedama: eu:Frederiko II.a Prusiakoa
Eilutė 86: Eilutė 86:
[[es:Federico II el Grande]]
[[es:Federico II el Grande]]
[[et:Friedrich II (Preisimaa)]]
[[et:Friedrich II (Preisimaa)]]
[[eu:Frederiko II.a Prusiakoa]]
[[fa:فریدریش دوم]]
[[fa:فریدریش دوم]]
[[fi:Fredrik II Suuri]]
[[fi:Fredrik II Suuri]]

00:20, 5 spalio 2011 versija

Frydrichas II
Frydrichas II
Hohenzollernų dinastija
Gimė 1712 m. sausio 24 d.
Berlyne
Mirė 1786 m. rugpjūčio 17 d.
Potsdame
Tėvas Frydrichas Vilhelmas I
Motina Sofija Dorotėja
Sutuoktinis (-ė) Elżbieta Kristina Braunšveig
Religija protestantizmas
Prūsijos karalius
Valdė 17401786 m.
Pirmtakas Frydrichas Vilhelmas I
Įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II
Vikiteka Frydrichas II Didysis

Frydrichas II (taip pat žinomas kaip Frydrichas Didysis, dar vadintas „Senuoju Fricu“, vok. der alte Fritz, 1712 m. sausio 24 d. Berlyne1786 m. rugpjūčio 17 d. Potsdame) – nuo 1740 m. gegužės 31 d. iki mirties buvo Prūsijos karalius.

Biografija

Frydrichas II, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias išgyvenęs sūnus iš karaliaus Frydricho Vilhelmo I ir Sofijos Dorotėjos Hanoverietės santuokos. Turėjo septynias seseris ir keturis brolius, iš kurių vienas mirė kūdikystėje.

Dar vaikystėje pradėjo muzikuoti ir tapo tapo frankofilu. Frydricho II ir militaristiškojo jo tėvo santykiai buvo komplikuoti. 1730 m., prieštaraudamas tėvo nuostatoms, Frydrichas II ryžosi pabėgti su draugu leitenantu Hansu Hermannu von Katte į Prancūziją. Pagauti, jie buvo traktuoti kaip dezertyravę Prūsijos armijos karininkai. Frydrichas II turėjo stebėti savo draugo egzekuciją, o vėliau buvo įkalintas Kiustrine. Po kelerių metų tėvas atleido, sūnus irgi ėjo į kompromisus ir pakluso tėvo sprendimams: 1733 m. jis buvo priverstas vesti Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogaitę Elžbietą Kristiną. Bet kokiu atveju jokio susidomėjimo savo žmona Frydrichas nerodė ir gyveno su ja atskirose pilyse, tad vaikų nepaliko. Kai kuriems istorikams ši aplinkybė, kaip ir ypatingas ryšys jaunystėje su Hansu Hermannu von Katte, o vėliau – su filosofu Voltairu, leido teigti, kad Frydrichas buvo homoseksualus.

Frydrichas parašė politinių ir istorinių traktatų. Buvo meno mecenatas, grojo fleita, rašė muzikinius kūrinius. Sukūrė 121 sonatą ir keturias simfonijas, operų arijų, pasaulietinių kantatų, tris karinius maršus ir kitų kūrinių.

Užsienio politika

1740 m. spalio 20 d. mirus imperatoriui Karoliui VI, Frydrichas II iš pradžių parėmė vadinamąją Pragmatinę sankciją, garantavusią Austrijos sosto paveldėjimą Marijai Terezei, bet iškart pareiškė pretenziją į Sileziją – vieną iš ekonomiškai stipriausių provincijų, kurios tekstilės ir metalurgijos gaminiai duodavo apie 21 % Habsburgų pajamų. Tai reiškė konflikto su Habsburgais provokavimą ir sąmoningą prohabsburgiškos Hohenzollernų orientacijos, kuri įsivyravo dar didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo laikais, nutraukimą. Pozicionuodamas savo nepriklausomumą nuo imperatoriaus, Frydrichas II pirmasis (1772 m.) pasivadino ne „karaliumi Prūsijoje“ (vok. König in Preußen), bet „Prūsijos karaliumi“ (vok. König von Preußen).

Dviejų Silezijos karų metu 17401742 m. ir 17441745 m. Frydrichas II privertė Mariją Terezę visam laikui atsisakyti šios teritorijos. Frydrichas II rengėsi dėl to galėjusiems kilti Prūsijos ir Austrijos nesutarimams toliau stiprindamas Prūsijos armiją. 1756 m. sausio 16 d. su Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu II sudaryta Vestminsterio konvencija Britanija, mainais į Frydricho II suteiktas saugumo garantijas Hanoveriui, pareiškė nefinansuosianti austrų pretenzijų į Sileziją. Ši konvencija 17561757 m. paskatino Mariją Terezę sudaryti sąjungą su Prancūzija ir Rusija. Matydamas prieš jį nukreiptą koaliciją, Frydrichas II 1756 m. rugpjūčio 29 d. pirmasis pradėjo vadinamąjį Septynerių metų karą peržengdamas Saksonijos sieną. Istoriografijoje paplitusi išvada, kad dėl bendro Austrijos, Rusijos, Prancūzijos ir Švedijos puolimo, Frydrichas II šį karą turėjo pralaimėti. Tačiau įvykius pakreipė Jelizavetos mirtis Rusijoje (1762 m. sausio 5 d.) ir aistraus Frydricho garbintojo Petro III įžengimas į Rusijos sostą. Petras III iškart pasiūlė paliaubas, rytuose palikdamas karo išsekintus austrus vienus. Sankt Peterburgo sutartimi 1762 m. balandžio 24 d. Rusija sudarė taiką ir grąžino visus užkariavimus. Švedijai neliko nieko kito, kaip tik Hamburgo sutartimi 1762 m. gegužės 22 d. nedelsiant sudaryti taiką status quo ante bellum sąlygomis. Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo sudaryta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Jokių teritorinių pokyčių ši sutartis neįtakojo, nes patvirtino anksčiau sudarytas Vroclavo, Berlyno ir Drezdeno sutartis, kurios visos Sileziją patvirtino Prūsijai.

Kartu su Rusija Frydrichas II kišosi į Abiejų Tautų respublikos vidaus gyvenimą. 1764 m. balandžio 11 d. sutartimi Jekaterina II ir Frydrichas II sutarė jos atžvilgiu vykdyti suderintą politiką, o į sostą kelti Stanislovą Poniatovskį. Tačiau Lenkijos-Lietuvos valstybėje prasidėjusios reformos, o ypač generalinių muitų įvedimas labai skaudžiai atsiliepė Prūsijai, nes visos prekės, gabentos iš Rytų Prūsijos į Pamarį per Lenkiją, buvo apmokestinamos. Tai vertė Frydrichą II peržiūrėti politiką ir imtis veiksmų realizuoti dar 1752 m. surašytame testamente svarstytą Karališkųjų Prūsų, skyrusių vakarų Pomeraniją nuo Rytų Prūsijos, prisijungimą. 1767 kartu su Rusija, Prūsija organizavo Abiejų Tautų respublikoje tris konservatyvių bajorų konfederacijas. Pasinaudodamas Rusijos konfliktu su Austrija ir Turkija, Frydrichas II 1772 m. pasiūlė pirmąjį Abiejų Tautų respublikos padalijimą. Jo metu Prūsija, nors atsiplėšė mažiausiai (Pomeraniją (be Gdansko), Vakarų Prūsiją bei Varmiją (be Torunės ir Malborko)), tačiau tai ją sustiprino bene labiausiai. Ji ne tik realizavo ilgai puoselėtą sumanymą sujungti Brandenburgą su Rytų Prūsija, bet, gavusi Vyslos žiotis, ėmė kontroliuoti Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.

Frydricho II apšviestasis absoliutizmas

Humanistinių pažiūrų Frydrichas II buvo labai suinteresuotas kultūros ir mokslo plėtojimu. Keletą mėnesių prieš užimdamas sostą jis buvo anonimiškai išleidęs knygą „Antimachiavel, ou Examen du Prince de Machiavel“, kurioje, oponuodamas Macchiavelliui, pareiškė pretenziją, koks turėtų būti valdovas (filosofas). Jis išjuokė tradicinę monarchų prabangą bei rūmų gyvenimą ir elgėsi kaip valstybės „pirmasis tarnas“, pats būdamas ir pirmuoju Prūsijos ministru. Po Septynerių metų karo jis ėmė atstatinėti nuniokotą ūkį, skatinti šalies ekonominę raidą. Sausinamuose Oderio, Vartos, Neisės pelkynuose buvo kuriami nauji kolonistai, tiesiami kanalai, modernizuojamas žemės ūkis. Junkeriai didino savo žemes valstiečių žemių sąskaita, todėl mažėjo valstiečių ūkių, kaip mokesčius mokančių vienetų, skaičius. Siekdamas tai sustabdyti, 1749 ir 1764 m. Frydrichas II išleido įsakus, draudusius valstiečių nuvarymą nuo žemės. Pasipriešinus junkeriams, nebuvo įgyvendintas 1763 m. įsakas dėl baudžiavos panaikinimo Pomeranijoje. Tik valstybiniai valstiečiai 1777 m. gavo paveldėjimo į savo sklypus teises. Su prancūzų ekspertų pagalba Frydrichas II pertvarkė netiesioginių mokesčių sistemą, taip padidindamas valstybės pajamas. Frydricho II laikais Prūsijoje buvo sukurta moderni, įstatymus ir etiką gerbusi, biurokratija. Per Samuelio von Cocceji pradėtas teisines reformas buvo uždrausti kankinimai, karaliaus kišimasis į bylas, tarnybų pirkimas. Buvo nustatyta lygybė prieš įstatymus ir teismo nuosprendžių nepriklausomumas, sukurta vientisa teisinių instancijų, įkalinimo, baudžiamosios ir procesinės tvarkos sistema. Frydrichas II taip pat vykdė dideles armijos, švietimo reformas, rėmė mokslą ir meną, propagavo visų pavaldinių pažiūrų ir religinę laisvę.

Karališkieji titulai
Prieš tai:
Frydrichas Vilhelmas I
Prūsijos karalius
1740–1786
Po to:
Frydrichas Vilhelmas II