Simbolizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Brox (aptarimas | indėlis)
S Atmestas 77.221.81.115 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (Tik-Kon keitimas)
Eilutė 4: Eilutė 4:
Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai [[Šarlis Bodleras]], [[Polis Verdenas]], [[Stefanas Malarmė]] vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo [[Artūras Šopenhaueris]] ir [[Frydrichas Nyčė]], nuostatomis. Jų esmė: [[žmogus|žmogaus]] būties esmę galima tik nujausti, [[protas|protu]] jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik [[menas]] ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir [[pasaulis|pasaulio]] ryšius, o geriausia priemonė tam esąs [[simbolis]], turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš [[Romantizmas|romantizmo]]. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė [[intuicija|intuiciją]] (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.<ref>Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.</ref>
Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai [[Šarlis Bodleras]], [[Polis Verdenas]], [[Stefanas Malarmė]] vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo [[Artūras Šopenhaueris]] ir [[Frydrichas Nyčė]], nuostatomis. Jų esmė: [[žmogus|žmogaus]] būties esmę galima tik nujausti, [[protas|protu]] jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik [[menas]] ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir [[pasaulis|pasaulio]] ryšius, o geriausia priemonė tam esąs [[simbolis]], turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš [[Romantizmas|romantizmo]]. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė [[intuicija|intuiciją]] (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.<ref>Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.</ref>


== Simbolizmas Latvijoje ==
== Simbolizmas Lietuvoje ==

Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo [[XX a.|XX a. 2 deš.]] pabaigoje. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, įvedė [[Improvizacija|improvizacinį]] stilių. Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – [[Alegorija|alegorizmas]], abstraktusis intelektualizmas ([[Faustas Kirša]]), laisvas emocinių [[Asociacija (psichologija)|asociacijų]] srautas ([[Balys Sruoga]]), vidinis dramatizmas ([[Vincas Mykolaitis-Putinas]]), [[Aforizmas|aforistiškumas]] ([[Jurgis Baltrušaitis]]). Simbolistai mėgo rašyti eilėraščių ciklus.<ref>Lietuvių literatūros enciklopedija. V., 2000.</ref>

== Šaltiniai ==
{{ref}}

[[Kategorija:Simbolizmas| ]]

{{Link FA|ka}}

[[ar:رمزية]]
[[az:Simvolizm]]
[[be:Сімвалізм]]
[[be-x-old:Сымбалізм]]
[[bg:Символизъм]]
[[ca:Simbolisme]]
[[cs:Symbolismus]]
[[da:Symbolisme (stilperiode)]]
[[de:Symbolismus (Bildende Kunst)]]
[[el:Συμβολισμός]]
[[en:Symbolism (arts)]]
[[eo:Simbolismo (literatura skolo)]]
[[es:Simbolismo]]
[[et:Sümbolism]]
[[fa:نمادگرایی]]
[[fi:Symbolismi]]
[[fr:Symbolisme (art)]]
[[fy:Symbolisme]]
[[gl:Simbolismo]]
[[he:סימבוליזם]]
[[hr:Simbolizam]]
[[hu:Szimbolizmus]]
[[hy:Սիմվոլիզմ]]
[[it:Simbolismo]]
[[ja:象徴主義]]
[[ka:სიმბოლიზმი]]
[[ko:상징주의]]
[[ku:Sembolîzm]]
[[lv:Simbolisms]]
[[mk:Симболизам]]
[[nl:Symbolisme]]
[[nn:Symbolisme]]
[[no:Symbolisme]]
[[pl:Symbolizm]]
[[pt:Simbolismo]]
[[ro:Simbolism]]
[[ru:Символизм]]
[[scn:Simmulismu]]
[[sk:Symbolizmus]]
[[sr:Симболизам]]
[[sv:Symbolism]]
[[ta:குறியீட்டியம் (கலை)]]
[[th:ลัทธิสัญลักษณ์นิยม]]
[[tr:Sembolizm (sanat)]]
[[uk:Символізм]]
[[vi:Thơ tượng trưng]]
[[zh:象征主义]]

12:10, 3 spalio 2011 versija

Dailininko simbolisto M. K. Čiurlionio „Jūros sonata“ (1909).

Simbolizmas (gr. symbolon 'sutartinis ženklas') – XIX a. II pusės modernistinė literatūros srovė, susiformavusi kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralistų tikrovės kopijavimo tendencijoms.

Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai Šarlis Bodleras, Polis Verdenas, Stefanas Malarmė vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo Artūras Šopenhaueris ir Frydrichas Nyčė, nuostatomis. Jų esmė: žmogaus būties esmę galima tik nujausti, protu jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik menas ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir pasaulio ryšius, o geriausia priemonė tam esąs simbolis, turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš romantizmo. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė intuiciją (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.[1]

Simbolizmas Lietuvoje

Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo XX a. 2 deš. pabaigoje. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, įvedė improvizacinį stilių. Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (Faustas Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Balys Sruoga), vidinis dramatizmas (Vincas Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (Jurgis Baltrušaitis). Simbolistai mėgo rašyti eilėraščių ciklus.[2]

Šaltiniai

  1. Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.
  2. Lietuvių literatūros enciklopedija. V., 2000.

Šablonas:Link FA