Romanų kalbos

Romanų
Paplitimas	Europa
Kalbų skaičius	25
Kilmė	indoeuropiečių >italikų >>romanų
Geografinis paplitimas
Klasifikacija	rytų romanų, vakarų romanų

Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose labiau paplitusi buvo graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, .lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės - ere virto prancūzų -oir (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės - are virto prancūzų - er (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės - ere virto prancūzų - re (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės - ire virto prancūzų - ir (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolimesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių. laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis, analitinėmis - formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko h, žodžio galo - m, tarp balsių b virto v, tarp balsių c, p, t suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 500 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: iberiškasis (ispanų, portugalų, katalonų), gališkasis (prancūzų, provansalų), itališkasis (italų, reto - romanų (ladinų), sardinų), o rytinių romanų grupę – 2 pogrupiai: šiaurės Dunojaus (rumunų, moldavų), pietų Dunojaus (arumunų. meglenų, istrų, dalmatų (mirusi)).

Klasifikacija

Detalesnė romanų kalbų ir tarmių klasifikacija (iš vakarų į rytus):

• Iberijos romanų kalbos
  • Portugalų - galisų
    • Portugalų kalba
    • Galisų kalba
  • Astūrijos-Leono
    • Astūriečių kalba
    • Mirandiečių kalba (vartojama šiaurės Portugalijoje)
    • Estremadūriečių kalba
  • Ispanų kalba
    • Ladino kalba (Ispanijos žydų kalba)
  • Aragoniečių kalba
  • Mozarabų kalba (išnyko XV amžiuje)
  • Katalonų kalba
• Oksitanų kalba (kitaip – langue d'oc)
  • Gaskonų
  • Limuzeno
  • Overnės
  • Langedoko
  • Provansalų
• Frankoprovansalų kalba
• Prancūzų kalba ir jai artimos kitos langues d'oïl kalbos
  • Pikardų kalba
  • Valonų kalba
  • Normanų kalba
  • Gallo
  • Franš-Komtės
  • Šampanės
  • Puatu
  • Burgundijos
  • Lotaringijos
• Retoromanų kalbos
  • Romanšų kalba (dažnai vadinama retoromanų kalba; vartojama Šveicarijoje)
  • Ladinų kalba (vartojama Italijoje)
  • Friulų kalba (vartojama Italijoje)
• Italų kalba ir jai artimos kalbos
  • Galų - italų kalbos
    • Piemontiečių
    • Ligūrijos
    • Lombardijos
    • Emilijos-Romanijos
    • Venecijos
  • Neapolio-Kalabrijos
  • Siciliečių kalba
  • Korsikiečių kalba (artima Toskanos tarmei su Ligūrijos tarmės bruožais)
• Sardiniečių kalba
• Dalmatų kalba (išnykusi)
• Istriečių kalba (Kroatijoje; nykstanti)
• Rytų romanų (Balkanų romanų) kalbos:
  • Rumunų kalba (Moldovoje vadinama Moldavų kalba)
  • Aromunų kalba
  • Mogleniečių kalba
  • Istro-romanų kalba

Nuorodos

• Ethnologue informacija
• Italikų ir romanų kalbos