Jūratė Statkutė de Rosales

Jūratė Statkutė de Rosales
Gimė	1929 m. rugsėjo 9 d. Kaunas
Gyven. vieta	Venesuela
Tautybė	lietuvė
Tėvai	Jonas Statkus
Veikla	žurnalistė, rašytoja
Sritis	senovės baltų istorija

Jūratė Regina Statkutė de Rosales (Jurate Rosales) (g. 1929 m. rugsėjo 9 d. Kaune) – lietuvių kilmės Venesuelos žurnalistė, tolimosios baltų praeities tyrinėtoja.

Biografija

Tėvas Jonas Statkus buvo pirmasis tarpukario Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius, vėliau – tautininkų remiamos „Pažangos“ spaudos bendrovės vadovas. 1940 m. liepos 6 d. drauge su Augustinu Povilaičiu ir gen. Kaziu Skuču sovietų okupacinės valdžios suimtas, išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Žūties laikas ir kapo vieta iki šiol nežinomi.

Jūratė mokėsi pradžios mokykloje Paryžiuje, kur tėvai gyveno iki 1938 m., karo metu – Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Prancūzijoje studijavo lotynų ir prancūzų kalbas, gavo prancūzų kalbos mokytojo diplomą. Kalbų studijas tęsė JAV, Niujorko Kolumbijos universitete, išmoko anglų, ispanų, vokiečių kalbas.

1960 m. Venesueloje ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosales, su kuriuo išaugino penkis sūnus: Luisą, Joną, Šarūną, Rimą ir Saulių. Nors būdama viena kitoje pasaulio pusėje, išsaugojo tautinę kultūrą – visi vaikai kalba lietuviškai, namie greta ispaniškų laikosi ir lietuviškų papročių.

Nuo 1983 m. yra populiaraus opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė. Be savaitinių straipsnių ir redakcijos darbo žurnale, turi nuolatinę skiltį dienraštyje „El Nuevo País“, dalyvauja radijo, televizijos, interneto diskusijose. Ilgą laiką bendradarbiavo su Klyvlendo (JAV) lietuvių laikraščiu „Dirva“.

Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir Lietuvoje išleido studijas, kuriose kelia hipotezę, kad XIII a. Ispanijos kronikoje minimi godos (lietuviškai gudai, vokiškai gotai, lotyniškai getai), gyvenę nuo Vyslos iki Uralo ir rengę sėkmingus karo žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų, o baltų kultūros žmonės. Kritikai šią teoriją vertina skeptiškai.

Bibliografija

• Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje. – Čikaga: Devenių kultūros fondas, 1985.
• Los Godos (2 laidos). – Karakasas: Ediciones de la Revista Zeta, 1998, 1999.
• Los Godos (2 laidos). – Barselona: Ed. Ariel, 2004.
• Goths and Balts. – Čikaga: Vydūno jaunimo fondas, 2004.
• Didžiosios apgavystės. – Vilnius: Baltijos kopija, 2007. – 72 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-568-54-4
• Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas: Č. Gedgaudo labdaros fondas, 2009. – 274 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-966-01-2
• „Europos šaknys“ – dar rašoma knyga, pirmieji šeši skyriai internete.

Straipsniai

• El idioma que hablaron los godos // La Torre del Virrey, Nr. 03, Valensija, Ispanija, 2009.
• Las cuatro mentiras sobre los godos // Universidad de Los Andes, Facultad de Letras y Educación, Merida, Venesuela, 2008.
• Cultura goda // La Torre del Virrey, revista de estudios culturales, Nr. 05, Valensija, Ispanija, ed. Verano 2008.
• Kaip kalbėjo gudai, atvykę į Ispaniją // Lietuva internete, 2009-05-11.
• Ar viską padarome? // Mokslo Lietuva, 2009-02-12, Nr.3 (403).
• Lietuviai ir istorijos melas // Kauno diena, 2008-07-05.
• Didžioji istorijos klaida // Vilniaus diena, 2008-07-05.
• Lietuvos istorijos forumas.

Apdovanojimai

• Orden Andrés Bello, primera clase – aukščiausias Venesuelos ordinas už kultūrinį darbą.^{[reikalingas šaltinis]}
• Orden Diego de Losada, primera clase – Karakaso miesto ordinas.^{[reikalingas šaltinis]}
• Metų asmenybė – Pietų Amerikos „Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos“ įvertinimas, 1989 m.^{[reikalingas šaltinis]}
• LDK Gedimino ordino Riterio kryžius – Lietuvos prezidento apdovanojimas, 1996 m.