Šventaragio slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Naujas puslapis: '''Šventaragio slėnis''' - slėnis Vilniuje, ties Neries ir Vilnelės santaka. Kaip minima XVI a. metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuv...
 
Sands (aptarimas | indėlis)
img
Eilutė 1: Eilutė 1:
[[Vaizdas:Polen und Litauen 1125 bis zu ihrer Vereinigung 1386.jpg|thumb|right|150px|Dr. Karl von Spruner'io
1854 m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (''Swintoroha'')]]
'''Šventaragio slėnis''' - slėnis [[Vilnius|Vilniuje]], ties [[Neris|Neries]] ir [[Vilnelė]]s santaka. Kaip minima [[XVI a.]] metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas [[Šventaragis]], kurio palaikai sudeginti [[XIII a.]] Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI-XIII a. aukojimo vietų.
'''Šventaragio slėnis''' - slėnis [[Vilnius|Vilniuje]], ties [[Neris|Neries]] ir [[Vilnelė]]s santaka. Kaip minima [[XVI a.]] metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas [[Šventaragis]], kurio palaikai sudeginti [[XIII a.]] Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI-XIII a. aukojimo vietų.



11:50, 24 birželio 2011 versija

Dr. Karl von Spruner'io 1854 m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (Swintoroha)

Šventaragio slėnis - slėnis Vilniuje, ties Neries ir Vilnelės santaka. Kaip minima XVI a. metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a. Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI-XIII a. aukojimo vietų.

Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras - čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos[1].

Nuorodos

Šaltiniai:

  1. Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 236