Juozas Purickis: Skirtumas tarp puslapio versijų
šaltinis |
|||
| Eilutė 38: | Eilutė 38: | ||
Nuo [[1923]] m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams [[Lietuva (dienraštis)|„Lietuva“]] ([[1925]]–[[1926]] m. redagavo), „[[Tautos ūkis]]“ ([[1930]] m. redagavo), „Trimitas“, „[[Lietuvos aidas]]“, „[[Mūsų rytojus]]“, [[Vienybė (žurnalas)|„Vienybė“]], [[Draugija (žurnalas)|„Draugija“]], kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo ''Vygando'' slapyvardžiu. [[1925]]–[[1929]] m. dirbo [[Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga|Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungoje]], [[1930]]–[[1934]] m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] pirmininkas. Aktyviai dalyvavo [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]], Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.<ref>Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.</ref> |
Nuo [[1923]] m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams [[Lietuva (dienraštis)|„Lietuva“]] ([[1925]]–[[1926]] m. redagavo), „[[Tautos ūkis]]“ ([[1930]] m. redagavo), „Trimitas“, „[[Lietuvos aidas]]“, „[[Mūsų rytojus]]“, [[Vienybė (žurnalas)|„Vienybė“]], [[Draugija (žurnalas)|„Draugija“]], kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo ''Vygando'' slapyvardžiu. [[1925]]–[[1929]] m. dirbo [[Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga|Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungoje]], [[1930]]–[[1934]] m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] pirmininkas. Aktyviai dalyvavo [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]], Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.<ref>Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.</ref> |
||
[[1926]] m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, [[1927]] m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. [[1927]] m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. [[1929]] m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie [[tautininkai|tautininkų]]. [[1933]] m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“, |
[[1926]] m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, [[1927]] m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. [[1927]] m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. [[1929]] m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie [[tautininkai|tautininkų]]. [[1933]] m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“,<ref>http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1</ref> vienas iš Žurnalistikos kursų namie lektorių. {{šaltinis|{{ŽE|408}}}} |
||
Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. [[Ramybės parkas]]), kapas neišliko. |
Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. [[Ramybės parkas]]), kapas neišliko. |
||
08:15, 22 balandžio 2011 versija
| Juozas Purickis | |
|---|---|
| Gimė | 1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemis, Jiezno valsčius, Trakų apskritis |
| Mirė | 1934 m. spalio 25 d. (51 metai) Kaunas |
| Veikla | diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas |
| Alma mater | Kauno kunigų seminarija Peterburgo dvasinė akademija Fribūro universitetas |
Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemyje, Jiezno valsčius, Trakų apskritis – 1934 m. spalio 25 d. Kaune) – diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Biografija
Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.
1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. aukso medaliu baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 1913–1918 m. išgalvota Korybuto pavarde studijavo Fribūro universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1919 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. Šveicarijoje dalyvavo Lietuvos informacijos biuro, Lietuvos atstatymo draugijos ir kitų lietuvių politinių organizacijų darbe, 1916–1919 m. provokiško žurnalo „Litauen“ redaktorius.
1918 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą narius. Sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius.[1] 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. pirmasis oficialus atstovas prie Vokietijos vyriausybės. 1920 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija jį išrinko savo atstovu į Steigiamąjį Seimą. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.
1920–1921 m. užsienio reikalų ministras. Liucijui Želigovskiui užgrobus Vilnių, apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1921 m. gruodžio 12 d. dėl spekuliacinės bylos, apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu, iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas Petrui Klimui. 1925 m. vasario mėn. Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.[2]
Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“ (1930 m. redagavo), „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vygando slapyvardžiu. 1925–1929 m. dirbo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungoje, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.[3]
1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, 1927 m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie tautininkų. 1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“,[4] vienas iš Žurnalistikos kursų namie lektorių. [reikalingas šaltinis]
Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas), kapas neišliko.
Kūryba
Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie Gardiną.
Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.
Bibliografija
- Beletristikos rolė žmonijos auklėjime, 1914 m.
- Tikėjimo plitimas Lietuvoje XVI a. iki jėzuitų atvykimo 1569 m., 1919 m., vokiečių kalba.
- Lietuvos ekonominė padėtis, 1919 m., prancūzų kalba.
- Lietuviškos teritorijos, su S. Rozenbaumu, 1919 m., prancūzų k.
- Žurnalisto profesija, 1933 m.
Atminimo įamžinimas
- 1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams Giruliuose suteikė J. Purickio vardą;
- 2004 m. Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją.[5];
- 2008 m. Žaliakalnyje ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta.[6][7].
Šaltiniai
- ↑ Aldona Gaigalaitė. Juozas Purickis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 472
- ↑ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html
- ↑ Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1
- ↑ Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). - V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. - 410 p.: iliustr. - ISBN 9955-490-27-6
- ↑ http://old.lzs.lt/?lt=1212135088
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS