Vulfstanas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pakajus (aptarimas | indėlis)
cat.
Luckas-bot (aptarimas | indėlis)
S r2.7.1) (robotas Pridedama: es:Wulfstan de Hedeby
Eilutė 14: Eilutė 14:
[[de:Wulfstan]]
[[de:Wulfstan]]
[[en:Wulfstan of Hedeby]]
[[en:Wulfstan of Hedeby]]
[[es:Wulfstan de Hedeby]]
[[fr:Wulfstan de Hedeby]]
[[fr:Wulfstan de Hedeby]]
[[lv:Vulfstans no Hedebijas]]
[[lv:Vulfstans no Hedebijas]]

16:21, 13 balandžio 2011 versija

Vulfstanas - IX a. pab. keliautojas ir pirklys. Tarnavo anglosaksų karaliui Alfredui Didžiajam. Apie patį Vulstfaną nieko nežinoma, galbūt jis buvęs danas ar anglosaksas. Tačiau istoriko ir teologo Orozijaus 890-893 m. kūrinio „Veikalas prieš pagonis“ (Historia adversus paganos) vertimas karaliaus Alfredo Didžiojo papildytas tekstu apie Europą į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino. Jame, tarpe kitų aprašymų minima Vulfstano kelionė Baltijos jūra ir jos metu surinktos žinios apie pajūrio tautas.

Pagal aprašymą Vulfstanas išvykęs į rytus iš Hebediu uosto pietų Jutlandijoje ir per septynias paras pasiekęs Druso miestą Prūsijoje. Jam plaukiant iš dešinės gyvenę venedai, o kairėje buvęs Langelandas, Lolandas, Falsteris ir Skonė. Toliau minimos pietų Švedijos žemės ir jų gyventojai svijonai, Gotlandas, Elandas. Už Vyslos Vulfstanas pasiekęs aisčių (prūsų) žemes - Vitlandą, pro Aistmares priplaukęs Drusą.

Vulfstanas pasakoja, kad aisčių žemėje būta daug pilių, kad gausu medaus ir žuvies. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, o prastuomenė - midų. Toliau keliautojas pateikia labai vertingos informacijos apie senovės baltų laidojimo papročius - rašoma, kad numirėlius nelaidotus laiko vieną ar du mėnesius, o didikus dar ilgiau. Paskui numirėlio turtą padalija į 5-6 dalis ir išdėsto aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės - greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą. Po turto dalybų velionis sudeginamas[1].

Šaltiniai

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 164-169 psl.