Burgundijos (Arelato) karalystė

pranc. Royaume de Bourgogne Burgundijos (Arelato) karalystė
Šventosios Romos imperijos sub-karalystė
←   ← 933 m. – 1378 →
Location of Burgundijos karalystė (žalsva)
Sostinė	Arlis
Valdymo forma	monarchija
Era	Viduramžiai
- Burgundijos karalysčių susijungimas	933 m. m.
- Pereina Prancūzijai	1378 m.

Burgundijos karalystė − istorinė karalystė, nuo 1032 m. viena iš Šventosios Romos imperijos dalių, egzistavusi iki XIII a. Jos teritorijos užėmė dab. Prancūzijos istorinius Provanso, Dofinės, Savojos, Franš-Kontės regionus bei gretimas sritis Šveicarijoje ir Italijoje. Kad atskirti nuo kitų politinių darinių, vadinamų Burgundijos karalystėmis, ji dar yra vadinama Dviejų Burgundijų karalyste arba Arelato (Arlio) karalyste, pagal sostinę.

Raida

Karalystė susiformavo susijungus dviems karalystėms: Aukštutinei ir Žemutinei Burgundijoms. Kai Aukštutinės Burgundijos sosto paveldėtojas Rudolfas II 922 m. tapo Italijos karaliumi, jo interesai susikirto su patėviu Žemutinės Burgundijos karaliumi Hugu Arliečiu. Šis 926 m. atėmė iš Rudolfo Italijos karūną. 933 m. Rudolfas atsisakė pretenzijų į Italijos sostą, tačiau už tai iš patėvio gavo valdyti Žemutinę Burgundiją. Tokiu būdu dvi karalystės buvo suvienytos į Burgundijos karalystę.

Rudolfas ir jo įpėdiniai valdė karalystę iki 1032 m., nepripažindami nei Vakarų Frankų karalystės, nei Šventosios Romos imperijos valdžios. Tačiau įpėdinystės nesutarimai ir Hugo Arliečio pretenzijos į sostą nulėmė, kad karalystė vis labiau turėjo kliautis savo didesnio kaimyno Šventosios Romos imperijos pagalba ir buvo įtraukta į jos orbitą. Karalystės likimas buvo nulemtas 1006 m., kuomet įpėdinių neturėjęs Burgundijos karalius Rudolfas III pasirašė sutartį su Imperatoriumi Henriku Šventuoju, o po šio mirties 1032 m., pastarasis paveldėjo Burgundijos sostą.

Nuo tada Šventosios Romos imperijos imperatoriai tituluodavosi ir Burgundijos karaliais, tačiau ši karalystė jų nedomino, ir nedaug iš jų lankėsi joje. Valdančio valdovo trūkumas karalystėje lėmė jos greitą dezintegraciją į smulkias feodalines valstybėles. Dalyje jų (pietuose) ilgainiui įsitvirtino prancūziškos kilmės dinastijos, o kitose - vokiškos (šiaurėje). Tai nulėmė vėlesnį teritorijos padalinimą tarp Prancūzijos ir Šveicarijos.

Sąlygine karalystės pabaigos data laikoma 1378 m., kuomet Šventosios Romos imperatorius perdavė ją valdyti vietininko (imperatoriaus vikaro) teisėmis Prancūzijos dofinams.

Feodalinės valstybėlės

Karalystė labai greitai tapo centralizuotai nevaldomu atskirų feodalinių valstybėlių rinkiniu. Svarbiausios tarp tų valstybėlių buvo:

• Provanso grafystė - atsiskyrė 961 m. ir ją valdė vietinė dinastija. 1246 m. čia įsigalėjo Prancūzijos kilmės Anžu dinastija, o 1481 m. ji perėjo Prancūzijos karūnai;
  • Provanso markgrafystė - 1062 m. ją, kaip dalį Provanso grafystės, gavo Tulūzos grafystė;
  • Forkalkierio grafystė - atsiskyrė nuo Provanso grafystės 1063 m. Vėl įjungta į ją 1209 m.;
  • Venasino komturija - atsiskyrė nuo Provanso markgrafystės 1274 m. kuomet perėjo Popiežiui. Išlaikė nepriklausomybę iki 1791 m., kuomet prijungta prie Prancūzijos.
• Vivjierio grafystė - ilgainiui tapo Tulūzos grafystės vasale;
• Burgundijos grafystė - atsiskyrė 982 m., o nuo 1190 m. čia įsigalėjo Hohenštaufenai;
  • Zėhringenų kunigaikštystė - ji gavo dalį Burgundijos grafystės 1127 m.;
• Savojos grafystė - atsiskyrė 1003 m. ir valdyta vietos grafų dinastijos;
• Ženevos grafystė - atsiskyrė XI a. pradžioje, 1401 m. parduota Savojos grafystei;
• Vjenos dofinė - nuo XI a. vidurio ją valdė Albono grafai, o nuo 1349 m. ją nusipirko Prancūzijos Valua dinastija, kuri pavertė šį kraštą dofinų valda.
• Lionas

Karaliai

Karalystė turėjo tik tris vietinės dinastijos karalius:

• 933–937: Rudolfas II
• 937–993: Konradas III Taikusis
• 993–1032: Rudolfas III

Po 1032 m. karalystę oficialiai valdė Šventosios Romos imperijos imperatoriai, kurie kartu tituluodavosi ir Burgundijos karaliais.