Absurdo drama: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.7.1) (robotas Pridedama: ar:مسرح العبث |
S r2.6.4) (robotas Pridedama: sr:Театар апсурда |
||
Eilutė 32: | Eilutė 32: | ||
[[ru:Театр абсурда]] |
[[ru:Театр абсурда]] |
||
[[sl:Absurdna drama]] |
[[sl:Absurdna drama]] |
||
[[sr:Театар апсурда]] |
|||
[[sv:Absurd teater]] |
[[sv:Absurd teater]] |
||
[[tr:Uyumsuz tiyatro]] |
[[tr:Uyumsuz tiyatro]] |
04:12, 1 balandžio 2011 versija
Absurdo drama, absurdo teatras – avangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis.
Atsirado XX a. 6 deš. pr., perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos principus. Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai Eženas Jonesko (tragikomedija „Nuplikusi dainininkė“, 1950), Samuelis Beketas (tragikomedija „Belaukiant Godo“, 1952). Filosofinis absurdo dramos pagrindas – egzistencinė prancūzų rašytojo ir filosofo Žano Polio Sartro teorija ir prancūzų rašytojo Albero Kamiu tragiškasis humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, anglų nonsenso poezijos, Augusto Strindbergo sąlygiškų pjesių, Džeimso Džoiso ir Franco Kafkos kūrybos tradicijomis. Egzistencialistinės idėjos atskleidžiamos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu dialogu, beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą, statiškumą, juose daug dėmesio skiriama mechaniškiems judesiams, primenantiems lėlių teatro marionečių judesius, pantomimai, mimikai, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis absurdo dramos žanras – tragikomedija. Kartais absurdo drama dar vadinama antidrama.