Platonizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.6.5) (robotas Pridedama: no:Platonisme |
S r2.6.4) (robotas Pridedama: ka:პლატონიზმი |
||
Eilutė 28: | Eilutė 28: | ||
[[is:Platonismi]] |
[[is:Platonismi]] |
||
[[it:Platonismo]] |
[[it:Platonismo]] |
||
[[ka:პლატონიზმი]] |
|||
[[ko:플라톤주의]] |
[[ko:플라톤주의]] |
||
[[mk:Платонизам]] |
[[mk:Платонизам]] |
23:25, 30 kovo 2011 versija
Platonizmas – idealistinės filosofijos kryptis, kuri apima įvairias Platono teorijos modifikacijas. Visos platonizmo atmainos, besiskirdamos konkrečiu turiniu bei problematika, yra paremtos Platono idėjos, kaip konstruktyvaus loginio visos tikrovės principo, prielaida.
Pirmieji Platono pasekėjai labiau stengėsi pajungti jį kitoms tuo metu paplitusioms filosofijos tendencijoms, o ne plėtoti Platono filosofijos turinį. Maždaug I a. pr. m. e. susiformavęs stoiškasis platonizmas (žymus jo atstovas yra Poseidonijas) yra viena autentiškiausių platonizmo atmainų. Ilgainiui iš antikinio platonizmo stoicizmo tendenciją išstūmė Aristotelio šalininkai, kurie mėgino sintetinti Platono ir pitagoriškai interpretuoto Aristotelio idėjas (Antiochas, Amonijas Sakas). Tokiu būdu buvo sudaromos sąlygos atsirasti idealizme vienai įtakingiausių platonizmo atmainų – neoplatonizmui. Per jį Platono idėjos pirmiausia pasiekė viduramžių scholastinę filosofiją. Jos istorija pasižymi platonizmo ir aristotelizmo priešprieša.
Platonas turėjo įtakos ir panteistinėms renesanso bei naujųjų amžių filosofinėms sistemoms (1428 m. į Veneciją buvo atgabenti graikiški Platono tekstai). Platonizmo metodologija žymu klasikiniame vokiečių idealizme.[1]
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- ↑ Platonizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris 43–44 psl.