Butautas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 12: | Eilutė 12: | ||
| Motina = [[Birutė]] |
| Motina = [[Birutė]] |
||
| Žmonos = |
| Žmonos = |
||
| Vaikai = Vaidutis |
| Vaikai =[[Jonas Vaidutis]] |
||
}} |
}} |
||
'''Butautas''' (krikšto vardas Henrikas, m. [[1380]] m. [[gegužės 7]] d. [[Praha]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] kunigaikštis, [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] karinis veikėjas. |
'''Butautas''' (krikšto vardas Henrikas, m. [[1380]] m. [[gegužės 7]] d. [[Praha]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] kunigaikštis, [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] karinis veikėjas. |
||
15:27, 25 kovo 2011 versija
Kitos reikšmės – Butautas (reikšmės).
| Butautas | |
|---|---|
| Gediminaičiai | |
| |
| Gediminaičių stulpai | |
| Mirė | 1380 m. gegužės 7 d. Praha |
| Tėvas | Kęstutis |
| Motina | Birutė |
| Vaikai | Jonas Vaidutis |
Butautas (krikšto vardas Henrikas, m. 1380 m. gegužės 7 d. Praha) – Lietuvos kunigaikštis, Šventosios Romos imperijos karinis veikėjas.
Biografija
Kilmė
Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių giminės, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnus. Broliai Patrikiejus, Vytautas, Tautvilas, Žygimantas Kęstutaitis. Pirmą kartą jį mini Janas Dlugošas, aprašydamas 1336 m. lietuvių reidus į Mozūriją. Bet mini kaip Gedimino sūnų, todėl ši informacija laikoma nepatikima.
Žinomas Lietuvoje paliktas jo sūnus Vaidutis (apie 1365-1422 m.), kuris apie 1381 m. išvyko į Europą, 1387 m. studijavo Paryžiuje. 1401 m. pusbrolis Jogaila jį pakvietė į Lenkiją, kur jis tapo Jogailos universiteto rektoriumi 1401 - 1402 m.[1]
Butauto sąmokslas
Pirmi patikimi duomenys skelbia, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti broliui Liubartui, Butautas, susitaręs su bajorais ketino užgrobti valdžią Lietuvoje. Tačiau Vilniaus pilininkas Dirsūnas sužinojo apie jo planus. Sąmokslui nepavykus didžiūno Dirsūno sulaikytas ir įkalintas Vilniuje. Bet jo bendrininkas Survila išgelbėjo jį ir užmušė Dirsūną. Butautas, Survila ir penkiolika jų šalininkų turėjo bėgti. 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį pas Vokiečių ordino kryžiuočius. Vėliau Karaliaučiuje pakrikštytas Henriko vardu. 1365 m. rugpjūčio mėn. jo vedama kryžiuočių kariuomenė per Ukmergę pasiekė Vilnių, bet jo neužėmė.[2] Per 12 dienų reidą buvo nuniokota Kernavė ir Maišiagala.
Prahoje
Po nepavykusio žygio Survila pasiliko Karaliaučiuje, o Butautas nuvyko į Prahą pas Šv. Romos imperatorių, Vokietijos ir Čekijos karalių Karolį IV. Butautas paminėtas kaip kelių susitarimų liudininkas. Su karaliumi 1368-1369 m. dalyvavo žygyje į Italiją pas popiežių Urboną V.
Karaliaus Karolio IV rūmuose apsilankiusį vokiečių poetą Šondochą (vok. Schondoch) Butauto istorija įkvėpė parašyti poemą apie Lietuvos karalių, kuris atsivertė į krikščionybę.
1370-1372 m. Butautas gyveno imperatoriaus dvare Prahoje. Iš Karolio IV gavo kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių.[3]
Mirė Prahoje praėjus dvejiems metams po jo globėjo Karolio IV mirties, 1380 V 7. Palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje, rūsiuose prie centrinio altoriaus. 1413 m. jo brolis Vytautas užsakė Rekviem mišias jo atminimui, todėl kartais neteisingai nurodoma jo mirties data.
Šaltiniai
R.Butautas - Kudirka. Po Žemaitijos dangum. Butautai.360 p. Vilnius. 2007.
- ↑ Encyclopedia Lituanica VI. (1970-1978). Ed. Simas Sužiedėlis. Boston, Massachusetts.
- ↑ Adolfas Šapoka. Butautas. Lietuviškoji enciklopedija 4 t. red. Vaclovas Biržiška. Kaunas: Spaudos Fondas. 1936 m.
- ↑ Butautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 665 psl.