Simnas

Simnas
Vaizdas:Simnas.gif
Simno centras
Simnas 55°š. pl. 25°r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Alytaus rajono savivaldybė
Gyventojų (2010)	1 736
Pašto kodas	LT-64037
Vikiteka	Simnas
rus. Симно

Simnas – miestas Alytaus rajone, 24 km į vakarus nuo Alytaus, šalia kelio Alytus-Marijampolė. Seniūnijos centras, dvi seniūnaitijos (Simno I ir Simno II). Urbanistikos paminklas. Miestas įsikūręs prie Simno (šiaurėje) ir Giluičio (vakaruose) ežerų, o pietuose telkšo Spernios tvenkiniai.

Mieste stovi Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 1520 m., seniausia Sūduvoje), yra Simno gimnazija, biblioteka (nuo 1937 m.), vaikų darželis, slaugos ligoninė, vaistinė, poliklinika, kultūros namai, parduotuvės, paštas, „Hansa banko“ filialas. UAB „Alytaus melioracija“, AB „Dainava“ filialas, gyventojai verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, gyventojų aptarnavimu, žuvivaisa, melioracija, statyba, siuvimu. Mieste veikia specialioji internatinė mokykla, kur prieglobstį ir šilumą randa likimo nuskriausti vaikai.

Istorija

Gyvenvietė minima nuo 1382 metų. Dabartinėje Simno vietoje pirmieji gyventojai pradėjo kurtis XV a. pradžioje, po Žalgirio mūšio. XV a. pabaigoje Simne įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės Simno dvaras, įėjęs į valstybinių dvarų kompleksą – Alytaus ekonomiją. Simnas pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose minimas 1494 m. XVI a. pradžioje ėmė augti miestelis, jame formavosi radialinė gatvių struktūra su netaisyklingos formos aikšte centre.

1520 m. Simno dvaro valdytojas Jonas Zabžezinskis pradėjo statydinti gynybinių elementų turinčią bažnyčią. Statybos ir gausių rekonstrukcijų darbai truko kelis šimtmečius, tačiau ankstyvojo renesanso bruožai išliko. Vertinga bažnyčios interjeras, šoniniame altoriuje esantis Dievo Motinos paveikslas laikomas stebuklingu. Tai seniausias Sūduvoje architektūros paminklas.

1625 m. Lietuvos vicekancleris ir Simno seniūnas Povilas Sapiega ėmė rūpintis miestelio savivalda ir 1626 m. sausio 2 d. valdovas Zigmantas Vaza suteikė miesto teises, antspaudą ir herbą. 1776 m. savivaldos neteko, bet 1792 m. birželio 15 d. Stanislovas Augustas išdavė privilegiją, kuria sugrąžino prarastas miesto teises, tačiau per politinę suirutę miestas jas vėl prarado.

XVIII a. prie bažnyčios vikariato veikė parapinė mokykla. XIX a. viduryje Simne įsteigtas paštas ir vaistinė. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Simnas garsėjo prekymečiais. XX a. viduryje Simnas – valsčiaus centras su keliomis įmonėmis, malūnais, vilnų karšyklomis.

Sovietmečiu buvo „Garbės ženklo“ ordino Simno tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, prie kelio link Krosnos veikė melioratorių miestelis, Alytaus „Dainavos“ siuvimo fabriko cechas.

1999 m. patvirtintas dabartinis Simno herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. – 1919 m.	Simno valsčiaus centras	?
1919–1950 m.		Alytaus apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Simno apylinkės centras	Simno rajono centras	Kauno sritis
1953–1959 m.
1959–1995 m.		Alytaus rajonas
1995–	Simno seniūnijos centras	Alytaus rajono savivaldybė	Alytaus apskritis

Pavadinimo kilmė

Miesto vardas tikriausiai hidroniminis – nuo Simno ežero, telkšančio į šiaurę nuo miesto. Tačiau sunku paaiškinti tokį ežero pavadinimą. Tarus, kad miesto pavadinimas asmenvardinis, tektų imtis prielaidos, kad jis galbūt kilęs nuo krikščioniško vardo Simonas (Simas).

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1970 m. ir 2001 m.
1970 m.sur.	1979 m.sur.	1989 m.sur.	2001 m.sur.
1 512	1 625	2 313	1 980
Demografinės raidos histograma

Sportas

• FK Simnas (futbolas)

Transportas

Geležinkelio ruožas

Giluičiai Simnas Mergalaukis

Galerija

• 
  Simno panorama
• 
• 
  Simno bažnyčia

Nuorodos

• Simnas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 165 psl.
• Симно. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 29А (58) : Семь озер — Симфония. С.-Петербургъ, 1900., 931 psl. (rus.)
• Simnas. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 566 psl.
• Simno svetainė
• Istorija ir herbas