Mesopotamija

Artimųjų Rytų "derlingasis pusmėnulis"

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake.

Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų.

Padėtis

Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis.

Žemdirbystė

Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija.

Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.

Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus.

Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės.

Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras.

Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies.

Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas.

Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas).

Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Žemės ūkio ir prekybos plėtra, metalurgijos atsiradimas reikalavo daugiau darbo jėgos. Dėl šių procesų gimininė bendruomeninė santvarka ėmė irti, pradėjo formuotis vergovinės valstybės, pradžią kurioms padarė miestai – valstybės.

Istorija

Stela vaizduojanti Akado karaliaus pergalę

Priešistorė

Gyvenvietės Mesopotamijoje aptinkamos jau viduriniame paleolite. Pirmųjų gyventojų etninė priklausomybė yra nežinoma.

VI-V tūkst. pr. m. e. Mesopotamijoje gyvavo trys skirtingos kultūros

• Hassuna periodas (5800-5500)
• Samaros periodas (5600-5000)
• Halafo periodas (5500-4500)

Šumerai ir akadai

Seniausieji gyventojai, kuriuos mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai – pietuose ir akadai – šiaurėje. Akadų kalba priklausė semitų-chamitų kalbų šeimai, o šumerų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nėra nustatytos.

Vaizdas:Sumerian MS2272 2400BC.jpg

Šumerų dievų sąrašas dantiraščiu (apie 24 a. pr. m. e.)

4-3 tūkst. pr. m. e. sandūroje Pietinėje Mesopotamijoje atsiranda šumerų miestai-valstybės: Nipūras, Lagašas, Urukas ir kt. Jie tapo savarankiškomis valstybėmis, garbinančiomis skirtingus dievus ir kovojančiomis tarpusavyje. Kai kurioms jų pavykdavo įgyti laikiną hegemoniją kitų miestų atžvilgiu, tačiau šį susiskaldymo pobūdį šumerai išlaikė beveik per visą savo istoriją.

Apie 2300 m. pr. m. e. Umos miesto karalius Lugalzagizis suvienijo visą Mesopotamiją į vieningą imperiją. Ji išsilaikė labai trumpai, kadangi 2300-2200 m. pr. m. e., čia įsiviešpatavo šiaurėje gyvenusi semitiška tauta akadai, kurių karalius Sargonas vėl suvienijo Mesopotamiją į Akado imperiją.

Senasis Babilonas

Po Akado imperijos viešpatavimo į Mesopotamiją įsiveržė semitai amoritai, kurie sunaikino senąją civilizaciją. Mesopotamija suskilo, ir skirtingi miestai, tokie, kaip Isinas, Ešnūna, Maris, Ašūras čia sukūrė atskiras karalystes. Tame kontekste išryškėjo iki tol visai nežymus Babilono miestas, kurio valdovas Hamurabis 1800 m. pr. m. e. suvienijo Mesopotamiją ir įkūrė Babilonijos karalystę, kuri egzistavo iki 1600 m. pr. m. e. Ji paprastai vadinama Senąja Babilonijos karalyste.

II tūkst. pr. m. e. viduryje Babilonija nusilpo ir ją užplūdo priešai iš šiaurės bei rytų. Tai buvo kasitai, kurių dinastija valdė Pietų Mesopotamiją, ir asirai bei mitaniai, valdę šiaurės Mesopotamiją.

Asirija

Po suirutės laikotarpio II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, sukrėtusio visą Artimųjų Rytų senovės pasaulį, Mesopotamijoje įsigalėjo atgimusi Asirijos imperija. Jos žymiausias valdovas Ašurbanipalas valdė 700-612 m. pr. m. e.

Naujasis Babilonas

VII a. pr. m. e. pradžioje žlugus Asirijai, sostinė vėl buvo sugrąžinta į Babiloną ir įkurta Naujoji Babilonijos karalystė arba Chaldėjų Babilonas, egzistavęs 612-539 m. pr. m. e. Šį suvienijimą galima sieti su dviem žymiausiais šios karalystės valdovais Nabuchodonosaru I ir II.

Svetimšalių viešpatavimas

Nuo 539 m. pr. m. e. Mesopotamiją valdė svetimšaliai, įvairios Senovės Persijos dinastijos. Pirmiausia šalis priklausė Achemenidų imperijai, vėliau Seleukidų imperijai, vėliau - Partų imperijai, galiausiai - Sasanidų imperijai. Šių svetimšalių valdymo laikais Meseopotamija prarado savo kultūrinį ir politinį stiprumą, išnyko senosios kalbos, religijos, o jas keitė persų, graikų, aramėjų kalbos.

Istoriniai šaltiniai: Mesopotamijos dantiraščiai, Senasis Testamentas, graikų autoriai.

Miestai

Mesopotamijos miestų II tūkst. lokalizacija

Artimuosiuose Rytuose pagrindinis urbanizacijos centras buvo Pietų Mesopotamijoje. IV-ame tūkst. pr. m. e. čia gyvavo seniausi Šumero miestai: Eridu – vandenų ir išminties dievo Ėjos kulto centras, Nipūras – šumerų ir akadų religinis centras, dievo Enlilio kulto vieta, Urukas, Ūras, Šurūpakas ir kt. Niekur kitur senovės pasaulyje neužtikta tokios miestų sankaupos; Eridu, Ūras, Urukas ir Larsa buvo taip arti vienas kito, kad tarp šių miestų nebuvo jokių gamtinių ribų. Miestų kūrimas vyko keliais etapais:

1. ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė,
2. miestelis su šventykla,
3. miestas-valstybė.

Ypatingą vietą senųjų miestų atsiradime turi miesto religinė, sakralinė funkcija. Įvairiuose šaltiniuose aptinkami vaizdiniai, kad senovės miestas buvo dievų globojama, sakralizuota teritorija. Taip Babilono gyventojai įsivaizdavo, kad jų miestas buvo pastatytas danguje per vienerius metus (Babilonas akadų kalba reiškė Dievo vartai).

Mesopotamijos civilizacijai, skirtingai nuo kitų miestų civilizacijų, nebuvo būdingas antagonizmas tarp miesto ir kaimo gyventojų. Miestai augo prie šventųjų teritorijų, prekybos kelių, uostų, valdovų rezidencijų (gyventojų skaičius iki 50 tūkstančių). Dėl irigacinių sistemų plėtimosi miestas retai galėjo būti jų geografinis centras, o didėjant miestų skaičiui vyko tarpusavio varžybos ir kova dėl viršenybės toje teritorijoje. Besivaržą tarpusavy miestai-valstybės stiprino savo galią; suklestėjo prekyba, didėjo drėkinamų žemių plotai, vystėsi religinis kultas – vienas esmingiausių šumerų gyvenimo elementų. Miestai-valstybės rūpestingai saugojo savo valdas, savo nepriklausomybę, tvirtai laikė savo valdžioje ankščiau ten gyvenusias gentis, kurios, patekusios į vergovę, teikė jiems brangią ir taip reikalingą darbo jėgą. Hegemonu tapdavo tiktai vienas miestas, pats turtingiausias, kuriame buvo sutelkti kultas, administracinis aparatas ir politinė valdžia. Jam tapdavo pavaldžios visų tipų miesto ir kaimo gyvenvietės atitinkamoje irigacinėje sistemoje.

Miestai atspindėjo savo epochos ekonominę ir socialinę struktūrą. Jie buvo pusiau agrarinio pobūdžio (tai būdingas visų Artimųjų Rytų ankstyvųjų miestų bruožas). Mesopotamijos miestų gyventojai tiesiogiai arba per nuomininkus buvo susiję su žeme, iš savo valdų apsirūpindavo maisto produktais ir žaliavomis. Miestiečiai už valstybinę tarnybą gaudavo žemės sklypelius, kurie tuometiniuose dokumentuose vadinami maitinimo laukais. Matyt, neatsitiktinai nepavyksta užtikti žinių apie prekybą maisto produktais miestuose. Rinka, kaip ekonominės integracijos priemonė, Mesopotamijoje apskritai vystėsi labai lėtai ir neturėjo didesnės reikšmės.

Socialinė santvarka

Hamurabio teisynas

Mesopotamijos socialinei struktūrai būdingi 3 luomai:

1. valdovas ir viešpataujantis luomas (aristokratija) (t. y. aukštoji valdininkija, žyniai, turtingieji savininkai ir pirkliai);
2. gamintojai žemdirbiai (sudarė maždaug 4/5 visų gyventojų), amatininkai, raštininkai ir pirkliai, t. y. gausiausias luomas;
3. vergai (vergija yra ypatingas luominis statusas, daugiau mažiau būdingas visoms senovės civilizacijoms; Mesopotamijoje vergai buvo kilę iš karo belaisvių, nubaustų už nusikaltimus, ir jų šeimos narių, įsiskolinusių ir nuskurdusių žemdirbių bei amatininkų);

Antrame tūkstantmetyje pr. m. e. Babilonijoje sprendžiant iš Hamurabio kodekso vyko perėjimas nuo poligaminės prie monogaminės šeimos. Būdingas vyrų dominavimas, jų prioritetinės teisės turto paveldėjimo, santuokos, valdžios vaikams klausimais. Moterys Mesopotamijoje nebuvo visiškai beteisės. Babilonijos moterys galėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, liudyti teisme, sudarinėti sutartis, būti raštininkėmis, užimti kai kuriuos valdžios postus.

Vergijos šaltinius kiek apribojo garsusis Babilonijos karaliaus Hamurabio teisynas: buvo sušvelninta skolinė vergovė, uždraustas šiurkštus kreditorių elgesys su skolininkais, o 117 paragrafas skelbė: Jei kas padaro skolų ir dėl jų parduoda arba atiduoda užstatant savo žmoną, sūnų arba savo dukterį, tai šie pas jų pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus; ketvirtaisiais metais jie atgauna laisvę. 3 tūkstantmetyje pr. m. e. Mesopotamija garsėjo valstybiniais vergais, kurie priklausė šventykloms ir valdovo rūmams (palaipsniui gausėjo ir privačių vergų, tačiau jų visą laiką buvo nedaug). Šeima paprastai turėdavo po 3 (babiloniečių), 4 (asirų) vergus. Mesopotamijoje vergai niekada nesudarė gyventojų daugumos, tuo labiau jų darbas nebuvo gamybos pagrindas.

Išskirtinę vietą miestų gyvenime užėmė labai gausus dievo tarnų būrys. Administracijai vadovavo vyriausias žynys. Šventyklos žynių švarintojų, žynių plovėjų, žynių tepėjų pareigos buvo susijusios su šventyklų ritualine priežiūra. Mesopotamijos religijos buvo politeistinės, būdinga išskirtinė magijos, burtų vieta. Dėl to labai gausią žynių grupę sudarė aiškiaregiai, užkalbėtojai, pranašai, kurie savo ruožtu buvo susiskirstę pagal pranašavimo būdą: iš kepenų, paukščio arba strėlės skrydžio. Populiariausias pranašavimo būdas Babilonijoje – iš gyvulių kepenų: iš jų spręsdavo ne tik apie paprastus gyvenimo reikalus, bet ir apie didžiosios politikos klausimus.

Mesopotamijai būdinga palyginti nedidelė šeima, su aiškiais patriarchalinės namų bendruomenės, vadinamosios didžiosios šeimos elementais.

Apranga

Iš išlikusių vaizduojamojo meno pavyzdžių matyti, kad vyrų nešiosenai būdingos ilgos barzdos, ilgi plaukai, perskirti per vidurį sklastymu. Segi sijoną. Moterų plaukai supinti į kasas, šios sudėtos aplink galvą. Plati tunika susegta ant kairio peties.

Šumerų civilizacijos laimėjimai

Pirmieji pradėjo rašyti, įsteigė mokyklas (lentelių namai), kur buvo garsūs rykšties meistrai. Sukūrė rašytinę teisę, pirmieji išmoko atlikti keturis matematikos veiksmus (pridėti, atimti, dauginti ir dalinti), rėmėsi šešiasdešimtaine sistema. Išrado ratą, arklą. Sveikatos simbolis – susivijusios gyvatės. Sugalvojo žvaigždynų pavadinimus, kalendorių.

Šaltiniai

• Janina Januškevičiūtė Senųjų Rytų civilizacijų bruožai, Kaunas, 2004;
• Marianas Belickis Užmirštas šumerų pasaulis, Vilnius, 1972;
• Nijolė Letukienė Istorija. Politologija, Vilnius, 2003;
• Janina Varnienė Senosios civilizacijos, Vilnius, 2003.
• Aurelijaus Giedos „Visuotinė Kultūrų ir Civilizacijų Istorija“ paskaitų konspektas

Nuorodos

• Šumeras
• Babilonija
• Dantiraštis
• Mesopotamijos žemėlapiai

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.