Balstogė: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Nuorodų į nukrepiamąjį straipsnį keitimas: Palenkė - Pakeistos nuorodos į Palenkė (regionas) |
|||
Eilutė 48: | Eilutė 48: | ||
* {{flagicon|Lithuania}} [[Kaunas]], [[Lietuva]] |
* {{flagicon|Lithuania}} [[Kaunas]], [[Lietuva]] |
||
* {{flagicon|United States}} [[Milvokis]], [[Viskonsinas]], [[JAV]] |
* {{flagicon|United States}} [[Milvokis]], [[Viskonsinas]], [[JAV]] |
||
* {{flagicon|Estonia}} [[ |
* {{flagicon|Estonia}} [[Talinas]], [[Estija]] |
||
== Žymūs žmonės == |
== Žymūs žmonės == |
13:00, 14 vasario 2011 versija
Balstogė lenk. Białystok | |
---|---|
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
Valstybė | Lenkija |
Vaivadija | Palenkės vaivadija |
Gyventojų | 294 400 |
Plotas | 102 km² |
Tankumas | 2 886 žm./km² |
Vikiteka | Balstogė |
Kirčiavimas | Bal̃stogė (Bialystòkas, Belostòkas) |
Balstogė (arba Bialystokas, Belostokas) - didžiausias miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje.
Istorija
Vietovė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1437 m., kai žemes aplink Bialos upę (gyventojų vadintą "Białka") Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras atidavė Raczko Tabutowicz, o 1547 m. jos perėjo Wiesiołowski šeimai. Pastarieji pastatė čia mūrinę pilį ir bažnyčią. Bialystokas tuo metu priklausė LDK. Prieš pat pasirašant Liublino uniją užėmė lenkai ir unijos metu kartu su didesniąja Palenkės dalimi jis buvo pripažintas Lenkijai. 1645 m., po paskutinio giminės atstovo Krzysztof Wiesiołowski mirties Bialystokas tapo valstybės nuosavybe. 1661 m. atiduotas Stefan Czarniecki už jo pastangas kovojant su švedais. Po ketverių metų, kaip jo dukters Aleksandros kraitis, Bialystokas atiteko Branickių šeimai.
XVIII a. antroje pusėje Balstogės teritoriją paveldėjo hetmonas Jan Klemens Branicki. Jis Bialystoką pavertė didiko rezidencija. Pasinaudodami Branickio patronažu, į Bialystoką atvyko keletas menininkų ir mokslininkų. 1749 m. Bialystokas gavo miesto teises.
Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Bialystokas iš pradžių priklausė Prūsijos karalystei, o po 1807 m. Tilžės sutarties atiteko Rusijai. XIX a. miestas tapo stambiu tekstilės pramonės centru. Dėl pramonės vystymosi gyventojų skaičius padidėjo nuo 13 787 1857 m. iki 56 629 1889 m. ir 65 781 1901 m. Tuo metu didžioji gyventojų dalis buvo žydai.
Atgavus nepriklausomybę, tarpukariu Lietuva jo siekė, bet 1920 m. pasirašius sienos sutartį su Rusija pretenzijų atsisakė. Miestą su Vilniumi jungė Polesės geležinkelis. Geležinkelio statyboms vadovavo lietuvis inžinierius Petras Vileišis, kuris pastatė ir netoli miesto esantį tiltą per Narevo upę.
Pavadinimo kilmė
Kalbininkas A. P. Nepokupnyj savo 1971 m. darbe "Z movnoji spadščyny jatvjahiv" teigė, kad Bialystoko pavadinimas kilęs iš jotvingių kalbos. Pavadinimai su priesaga "-stok" hidronimuose randami Narevo baseine - iš viso apie 32.
Miestų partnerystė
- Čenstakava, Lenkija
- Dižonas, Prancūzija
- Eindhovenas, Nyderlandai
- Pskovas, Rusija
- Gardinas, Baltarusija
- Jelgava, Latvija
- Kaliningrad, Rusija
- Kaunas, Lietuva
- Milvokis, Viskonsinas, JAV
- Talinas, Estija
Žymūs žmonės
- Liudvikas Zamenhofas (1859 – 1917) – filologas ir esperanto kalbos kūrėjas.
- Maksimas Litvinovas (1876 – 1951) – TSRS užsienio reikalų ministras.
- Anatolijus Rozenbliumas (1902 – 1973) – statybos inžinierius, profesorius.
- Radosław Sobolewski (1976 –) – futbolininkas.