Kūno kalba

Kūno kalba – sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius.

Kūno kalba taip pat yra viena iš efektyvios komunikacijos priemonių, padedančių geriau suprasti pašnekovą.

Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Atidžiai įsižiūrėjus į pašnekovo gestus ar judesius galima suvokti jo vidinę būseną ir tai, kaip jis emociškai jaučiasi pokalbio metu. Pavyzdžiui:

- pašnekovas kalbėdamas suneria rankas ant krūtinės arba sukryžiuoja kojas: psichologai tvirtina, kad taip nesąmoningai žmogus pereina į gynybinę poziciją. Taip pat sukryžiuotos rankos ir kojos dar gali reikšti ir žmogaus nepasitikėjimą savimi, nenorą bendrauti ir įsileisti pašnekovo į savo vidinį pasaulį, o kartais gali reikšti ir priešiškumą.

- besiklausantis žmogus yra palinkęs į priekį ir riešu parėmęs smakrą: iš jo kūno kalba gali reikšti, kad jis yra nuoširdžiai susidomėjęs pašnekovo tema. Priešingu atveju, žmogus sėdėtų atsilošęs, „išsidrėbęs“ kėdėje ir atmetęs galvą.

Tai gali ir nieko nereikšti, bet tuo pačiu tokia kūno „informacija“ padeda geriau suprasti tiek klausytoją, tiek pašnekovą. Bendraudami telefonu, prarandame daugiau nei 67 % informacijos, kurią mums perduoda kitas žmogus. Svarbu yra ne tik balso tembras, kuris šiuo atveju yra vienintelis veiksnys, galintis mums perduoti informaciją apie pašnekovo emocinę būseną, bet ir mimika bei kūno kalba, kurią tuo metu pašnekovas nesąmoningai naudoja, norėdamas geriau išsireikšti.

Melas

Kai žmogus meluoja dažniausiai pasąmoningai jo ranka arba rankos paliečia burna ar kita veido dalį. Gali būti imituojamas kasymosi gestas, tipo niežti nosį ir pan.

Jei meluojantis asmuo bando kažką sukurti mintyse o ne prisiminti dažniausiai jo akys kryps i dešinę puse horizontaliai arba i viršų, 45° nuo horizontalios linijos i viršų (iš stebėtojo perspektyvos tai butu i kaire puse)