Joachim Murat: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

17:01, 15 sausio 2011 versija

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Joachimas Miuratas (pranc. Joachim Murat, 1767 m. kovo 25 d. Labastide-Murat kaime – 1815 m. spalio 13 d.) – kunigaikštis, Prancūzijos maršalas (1804), Neapolio karalius (1808–1815), Revoliucijos ir Napoleono karų dalyvis, nacionalinis Italijos herojus.^{[reikalingas šaltinis]}

Gimė 1767 m. kovo 27 d. Labastide-Murat kaime. 1787 m. metęs teologijos studijas, įstojo į revoliucinę armiją. 1795 m. spalio 13 d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo Napoleono Bonaparto adjutantu. Po žygio Italijoje tapo brigados generolu, po Egipto kampanijos - divizijos generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per 1799 m. lapkričio 9 d. perversmą. Išvaikęs vadinamąją Penkių šimtų tarybą (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795-1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas Paryžiaus gubernatoriumi. 1800 m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną.

Per žygį į Italiją pasižymėjo mūšyje prie Marengo, vėliau kovėsi Centrinėje Italijoje su Neapolio kariuomene. 1804 m. gruodžio 2 d., Napoleono karūnacijos metu, vadovavo procesijai, vykusiai iš Tiuilri į Paryžiaus katedrą. J. Miuratas procesijos metu nešė imperatoriaus karūną. Napoleonas jam suteikė imperijos princo titulą, taip pat Prancūzijos maršalo vardas. 1808 m. J. Miuratas tapo abiejų Sicilijų karalystės karaliumi Joachimu Napoleono Pirmuoju. Nuo 1810 m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl Miurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.

1812 m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių kavalerijos korpusui, veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į Rusiją metu. Rugsėjo 7 d. pasižymėjo Borodino mūšyje, spalio 6 d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto imperijai, Miuratas 181 3 m. sudarė taiką su Austrija ir slaptą sandėrį su Britanija, pasižadėdamas nukreipti prieš Prancūziją 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau, Napoleonui pabėgus iš Elba salos, vėl su juo suartėjo. Napoleonas, nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po Vaterlo mūšio su nedidele flotile Miuratas nusprendė plaukti į Italijos pietus ir ten organizuoti sukilimą prieš Burbonus. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas 1815 m. rugsėjį pasiekė Kalabrijos krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavo žandarai, ir karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas.

J. Miuratas turėjo 4 vaikus. Visus titulus gavo gerai kovodamas Napoleono Bonaparto armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi Karolina Bonapart. Dažnai vadinamas „spalvingu puošėju“ arba „puikiuoju karaliumi“.

Šaltiniai

Nuorodos

Vikiteka: Joachim Murat – vaizdinė ir garsinė medžiaga

@@ Eilutė 2: / Eilutė 2: @@
 [[Vaizdas:Murat2.jpg|thumb|200px|Joachimas Miuratas]]
 [[Vaizdas:Caroline Murat by Vigee-Lebrun.jpg|thumb|200px|Miurato žmona Karolina su dukra]]
-'''Joachimas Miuratas''' ({{fr|Joachim Murat}}, [[1767]] m. [[kovo 25]] d. Labastide-Murat kaime – [[1815]] m. [[spalio 13]] d.) – [[kunigaikštis]], [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]]), [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija|Italijos]] herojus.
+'''Joachimas Miuratas''' ({{fr|Joachim Murat}}, [[1767]] m. [[kovo 25]] d. Labastide-Murat kaime – [[1815]] m. [[spalio 13]] d.) – [[kunigaikštis]], [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]]), [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija|Italijos]] herojus.{{šaltinis|{{VLE|XV|598||Murat Joachim}}}}
-Gimė [[1767]] m. [[kovo 27]] d. Labastide-Murat kaime. [[1789]] m. įstojo į revoliucinę armiją, [[1795]] m. [[spalio 13]] d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos - [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. [[lapkričio 9 d.]] perversmą. Išvaikęs vadinamąją Penkių šimtų tarybą (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795-1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną.
+Gimė [[1767]] m. [[kovo 27]] d. Labastide-Murat kaime. [[1787]] m. metęs teologijos studijas, įstojo į [[Didžioji Prancūzų revoliucija|revoliucinę]] armiją. [[1795]] m. [[spalio 13]] d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos - [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]] m. [[lapkričio 9 d.]] perversmą. Išvaikęs vadinamąją Penkių šimtų tarybą (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795-1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]] m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną.
 Per žygį į [[Italija|Italiją]] pasižymėjo mūšyje prie Marengo, vėliau kovėsi Centrinėje Italijoje  su [[Neapolis|Neapolio]] kariuomene. [[1804]] m. [[gruodžio 2]] d., Napoleono karūnacijos metu, vadovavo procesijai, vykusiai iš Tiuilri į [[Paryžius|Paryžiaus]] [[katedra|katedrą]]. J. Miuratas procesijos metu nešė [[imperatorius|imperatoriaus]] [[karūna|karūną]]. Napoleonas jam suteikė imperijos princo titulą, taip pat [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas|maršalo]] vardas. [[1808]] m.  J. Miuratas tapo [[Sicilijos karalystė|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]] m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl Miurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.
-[[1812]] m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į [[Rusija|Rusiją]] metu. [[Spalio 6]] d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas ryžosi atvirai išdavystei - sudarė sąjungą su [[Austrija]] ir [[Jungtinė Karalystė|Britanija]] slaptą sandėrį, pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau vėl suartėjo su Napoleonu Bonapartu. Šis nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir organizuoti ten sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavo [[Žandarmerija|žandarai]], ir karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas.
+[[1812]] m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į [[Rusija|Rusiją]] metu. [[Rugsėjo 7]] d. pasižymėjo [[Borodino mūšis|Borodino mūšyje]], [[spalio 6]] d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės.  Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas [[181 3]] m. sudarė taiką su [[Austrija]] ir slaptą sandėrį su [[Jungtinė Karalystė|Britanija]], pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau, Napoleonui pabėgus iš [[Elba]] salos, vėl su juo suartėjo. Napoleonas, nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir ten organizuoti sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]] m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavo [[Žandarmerija|žandarai]], ir karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas.
 J. Miuratas turėjo 4 vaikus. Visus titulus gavo gerai kovodamas [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi [[Karolina Bonapart]]. Dažnai vadinamas „spalvingu puošėju“ arba „puikiuoju karaliumi“.
+== Šaltiniai ==
+{{ref}}
 == Nuorodos ==