Draudimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
6 283 baitai pašalinti ,  prieš 11 metų
nėra keitimo aprašymo
No edit summary
=== Kelionių draudimas ===
Ši draudimo rūšis aktuali vykstantiems į užsienį ir norintiems išvengti nenumatytų išlaidų. Priklausomai nuo draudiko siūlomų sąlygų, kelionių draudimas gali suteikti įvairaus pobūdžio finansinę apsaugą keliaujant kitoje šalyje: padengiamos išlaidos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, paties gyventojo sukeltų netyčinių nuostolių ir padarytos žalos, taip pat praradus bagažą, gabenamus daiktus, prireikus medicinos paslaugų. Kai kurios bendrovės siūlo padengti netgi nuostolius, atsiradusius dėl to, kad kelionės pradžia dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pavėlavimo) nusikėlė arba ji visiškai neįvyko. Draudimo įmoka, kaip ir daugelio kitų draudimo rūšių atveju, apskaičiuojama individualiai ir priklauso nuo šalies, į kurią vykstama. Be to, atsižvelgiama į tai, kiek laiko truks kelionė, kokia sumai norima draustis, nuo kokių žalų draudžiamasi, kokio pobūdžio yra kelionė (kelionės slidinėti ar į kalnus, tikėtina, bus vertinamos kaip rizikingesnės, todėl ir jų draudimas kainuos daugiau) ir pan.
== Draudimo istorija ==
Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų.
 
Draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui.
 
Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės "prekeivių – skolintojų", kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems "leistis į tolimą kelionę" (būtent taip tais laikais vadinosi importo-eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo.
 
Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius); prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
 
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
 
Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės.
 
XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje.
 
1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu.
 
Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti "protingų palūkanų" teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo.
 
Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje "Auksas ir prieskoniai" Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.
Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams "rizikos kainą" – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. "Rizikos kaina" buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.
 
1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: "Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis".
 
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo - visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui.
 
Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas.
 
XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.
 
== Šaltiniai ==
7 007

pakeitimai

Naršymo meniu