Draudimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
CEO (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
CEO (aptarimas | indėlis)
Eilutė 58: Eilutė 58:


== Taip pat skaitykite ==
== Taip pat skaitykite ==
[[Gyvybės draudimas]]
[[Draudimo agentas]]
[[Draudimo agentas]]



{{Vikižodynas|draudimas|no=T}}
{{Vikižodynas|draudimas|no=T}}

21:05, 11 sausio 2011 versija

Draudimas teisėje ir ekonomikoje yra rizikos valdymo priemonė, naudojama apsisaugoti nuo galimų finansinių nuostolių rizikos. Draudimo objektai – turtas, sveikata, gyvybė.

Draudimo pagalba siekiama iš anksto apsisaugoti nuo galimų neigiamų padarinių, kurie atsiranda dėl draudiminio įvykio. Draudimą galima laikyti vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, ypač kai kalbama apie tokias draudimo rūšis, kaip kreditų draudimas bei civilinės atsakomybės draudimas. Formaliai Lietuvos Civilinis kodeksas ar kiti LR teisės aktai draudimo nepriskiria prie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.

Draudimo rūšys

Sveikatos draudimas

Šią draudimo rūšį galimą išskirti į du atskirus porūšius. Pirma, gyventojas gali rūpintis sveikatos draudimu asmeniškai ir savanoriškai draustis pasirinktoje draudimo bendrovėje. Antra, visoje šalyje egzistuoja privalomojo sveikatos draudimo sistema, kai valstybė iš įstatymu nustatytų gyventojų renka sveikatos draudimo įmokas. Surinktos lėšos yra paskirstomos užtikrinant sveikatos paslaugų teikimą draudžiamiems gyventojams: apmokamos arba kompensuojamos įvairios medicinos paslaugų, gydymo, reabilitacijos, vaistų, medicinos priemonių pirkimo išlaidos. Tai reiškia, kad jeigu gyventojas nustatyta tvarka kas mėnesį reikiamą dalį savo atlyginimo skiria privalomojo sveikatos draudimo įmokai, tai žiemą peršalęs jis konsultaciją/apžiūrą gydymo įstaigoje gaus nemokamai. Panašiai veikia ir savanoriškas sveikatos draudimas, kai pats gyventojas sprendžia, kokioje draudimo bendrovėje draustis. Renkantis draudimo bendrovę reikia atsižvelgti į tai, su kokiomis gydymo įstaigomis ji bendradarbiauja, t.y. kuriose įstaigose gydydamasis gyventojas galės tikėtis draudimo išmokos ir paslaugų apmokėjimo. Priklausomai nuo taikomų sąlygų, tokio sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai gali apimti ne tik netikėtą ligą ar sveikatos sutrikimą, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų atsiradusius sveikatos sutrikimus (pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma, lūžusi ranka ir pan.). Atsitikus nelaimei pagal patirtą žalą bendrovė įvertina, kokią dalį draudimo sumos išmokės.

Būsto draudimas

Ši draudimo rūšis naudinga siekiant apsisaugoti nuo finansinių nuostolių dėl įvairių įvykių, dėl kurių prarandama būsto, gyvenamųjų patalpų ir jose esančio turto vertė. Priklausomai nuo draudiko siūlomų sąlygų bei nuo gyventojo pasirinktos draudimo sumos, gali būti draudžiamos ne tik stacionarios būsto dalys (lubos, stogas, sienos, grindys ir pan.). Apdrausti galima ir gyvenamosiose patalpose esantį kitokį turtą: buitinę techniką, papuošalus, baldus, vaizdo aparatūrą ir t.t. Dažniausiai siūloma draustis nuo ugnies sukeltų nuostolių (gaisras, žaibo įtrenkimas). Antra priežastis draustis - tai dėl trečiųjų asmenų veiksmų prarasta turto vertė, pavyzdžiui, vagystė ar panašus tyčinis turto niokojimas, dėl kaimynų kaltės apgadintas turtas (užliejimas vandeniu, kitokios buitinės avarijos). Taip pat gali būti atlyginama savo būstą apdraudusio gyventojo kitiems asmenims dėl jo kaltės padaryta žala. Pavyzdžiui, kai dėl draudėjo bute įvykusios vandentiekio avarijos užliejami kaimynai. Draustis galima ir nuo įvairių stichinių nelaimių: potvynių, audrų, žemės drebėjimų, medžių užvirtimų ir pan. Atlyginama gali būti ir dėl patalpos viduje esančių įrenginių susidariusi žala (pavyzdžiui, elektros srovės sukelti turto praradimai). Dažnai bendrovės netgi suteikia galimybę nuo dūžių apdrausti gyvenamosiose patalpose esančius stiklinius daiktus (meno dirbinius, stalus, langus). Renkantis šios rūšies draudimą yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip atlyginama žala. Dažnai išskiriami du atvejai – kai išmoka mokama remiantis atkuriamąja verte ir kai likutine verte. Kai draudžiama atkuriamąja verte, tai patirta žala kompensuojama atsižvelgiant į tai, kiek dabar kainuotų įsigyti analogišką naują daiktą. Kai draudžiama likutine verte, žala nustatoma įvertinant ir prarasto/apgadinto daikto nusidėvėjimą, t.y. kompensuojama ne naujo daikto kainos dydžio suma, o buvusi jo vertė prieš pat praradimą ar apgadinimą.

Transporto priemonių ir jų savininkų draudimas

Lietuvoje galioja privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas, t.y. gyventojas, turintis nuosavybės teises į transporto priemonę ir besinaudojantis ja Lietuvoje, privalo ją apdrausti. Šiuo draudimu privalo būti draudžiamos įvairios transporto priemonės – ne tik lengvieji automobiliai, bet ir motociklai, autobusai, krovininiai automobiliai, traktoriai, priekabos ir kt. Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas atlygina autoįvykio metu kaltininko kitam autoįvykio dalyviui padarytą žalą. Draudimo išmoka dažniausiai sutampa su padaryto nuostolio dydžiu, tačiau neviršija draudžiantis nustatytos maksimalios draudimo sumos. Draudimo įmoka gali priklausyti nuo įvairių aspektų – transporto priemonės savininko amžiaus, jo vairavimo stažo, nuo pačios transporto priemonės (variklio darbinio tūrio) bei jos naudojimo pobūdžio ir pan. Gana populiarus yra ir vadinamasis KASKO (iš anglų k. CASCO - Casualty and Collision insurance) draudimas. Juo savanoriškai draudžiama pati transporto priemonė – atlyginami nuostoliai, atsirandantys, kai automobilis apgadinamas/sunaikinamas autoįvykio metu, dėl įvairių stichinių nelaimių, vagystės ar kitokių žalingų tyčinių veiksmų. Kadangi draudimo objektas yra transporto priemonė, tai draudimo įmoką lemia ne tik savininko, bet ir automobilio savybės – pagaminimo metai, markė, modelis ir kt. Svarbu suvokti tai, jog šis draudimas negarantuoja finansinės apsaugos, jeigu gyventojas padarė žalą kitam asmeniui, t.y. nebus padengiami kitam autoįvykio dalyviui sukelti nuostoliai. Tam skirtas civilinės atsakomybės draudimas, kurį jau aptarėme. Gali būti pasirenkamas ir kitokio pobūdžio su transportu susijęs savanoriškas draudimas. Pavyzdžiui, transporto priemonės keleivių draudimas aktualus dažnai keleivius vežantiems asmenims, taksi vairuotojams ir kt. Šiuo draudimu draudžiami keleiviai, kurie nelaimingų atsitikimų metu gali būti sužaloti, patirti traumas.

Socialinis draudimas

Ši draudimo sistema veikia visos valstybės mastu – gyventojai ir jų darbdaviai moka nustatyto dydžio įmokas, o surinktos lėšos yra paskirstomos įvairių išmokų, pašalpų (motinystės, ligos ir kt.), senatvės ir kt. pensijų mokėjimui. Vadinasi, šis draudimas užtikrina pajamas gyventojams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali patys jų užsidirbti arba jas prarado. Pavyzdžiui, ligos pašalpa mokama, kai gyventojas dėl ligos tampa laikinai nedarbingas arba dėl jos negali dirbti ir praranda pajamas, slaugo sergančius vaikus ir kt. Motinystės (tėvystės) pašalpa mokama, kai motina arba tėvas išeina vaiko priežiūros atostogų, dėl to negali dirbti ir praranda pajamas. Netekto darbingumo (invalidumo) pensija mokama, kai gyventojas netenka pajamų arba negali jų užsidirbti, nes tampa nedarbingas (dažniausiai dėl sveikatos sutrikimų). Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokamos nustatytą laiką dirbusiems kenksmingomis, neigiamos įtakos sveikatai turėjusiomis sąlygomis. Žinoma, norinčiajam gauti socialinio draudimo išmokas dažnai keliami įvairūs reikalavimai: vertinamas amžius, darbo stažas, sveikatos sutrikimai ir kt. Didžioji dalis Socialinio draudimo fondo lėšų yra skiriama pensijų, ligos ir motinystės bei nedarbo draudimui.

Gyvybės draudimas

Ši draudimo rūšis ypač naudinga rūpinantis finansiškai saugia savo ir savo artimųjų ateitimi. Gyvybės draudimas (GD) atlieka dvi pagrindines funkcijas – suteikia finansinę paramą nelaimės atveju bei sudaro galimybę įgyvendinti ilgalaikius tikslus, t.y. padeda reguliariai kaupti pinigus ateičiai. GD paslaugas siūlo daugelis draudimo bendrovių, o gyventojas turėtų nuspręsti, kokia gyvybės draudimo rūšis jam labiausiai tinka, pasirinkti sumą, kurią norėtų sukaupti, išmokos dydį nelaimės (mirties, traumų) atveju. Pavyzdžiui, jeigu imant būsto paskolą pagrindinis pajamų gavėjas apsidraudžia gyvybės draudimu, kurio suma sutampa su paskolos dydžiu, o po tam tikro laiko šeima netenka pagrindinio pajamų gavėjo, tai skolos našta neužgrius likusių šeimos narių pečių – ją grąžins draudikas. Gyvybės draudimas gali būti naudojamas kaip instrumentas kaupti vaikų ateičiai, jų mokslams, taip pat savo pensijai. Viena žinomiausių gyvybės draudimo rūšių – kaupiamasis GD. Šiuo atveju gyventojas reguliariai (sutartu periodiškumu – kas mėnesį, kas ketvirtį ar kt.) moka draudimo įmokas, už kurias gauna nustatytas palūkanas. Įvykus nelaimei, draudikas suteikia finansinę paramą draudimo išmoką. Jeigu sėkmingai sulaukiama termino pabaigos, išmokama sukaupta suma (vienkartinė arba atliekamos periodinės išmokos). Draudimo įmokos dažniausiai nustatomos kiekvienam klientui individualiai, įvertinus jo rizikingumą, siekiamą sukaupti sumą, finansines galimybes, draudiko išlaidas ir t.t. Kaupiamojo draudimo atveju dažnai nustatoma kokia nors garantuota palūkanų norma, t.y. tokia, kurią draudėjas tikrai gaus. Tačiau yra ir kitokia galimybė – investicinis GD, kai palūkanų norma, kurią uždirbs gyventojo sumokėtos įmokos, yra rizikinga. Tokiu atveju dalį gautų kliento įmokų draudikas investuoja, o investavimas yra rizikingas procesas, todėl nėra tiksliai žinoma, kokia galutinė vertė bus sukaupta.

Indėlių draudimas

Ši draudimo rūšis skirta gyventojų bei juridinių asmenų bankuose bei kitose kredito įstaigose indėliams apsaugoti. Kai finansų institucijos susiduria su sunkumais, jos gali tapti nemokios, t.y. gali nesugebėti vykdyti savo įsipareigojimų gyventojams ir neturėti lėšų indėlių grąžinimui. Jeigu indėliai apdrausti, tai gyventojų pinigai yra saugūs – draudimas garantuoja indėlių grąžinimą. Lietuvoje nuo 1997 m. veikia privalomasis indėlių draudimas, tam buvo įkurta ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Bankai ir kitos kredito įstaigos, priimančios gyventojų bei juridiniųasmenų indėlius, moka nustatyto dydžio draudimo įmokas, kurios yra kaupiamos Indėlių draudimo fonde. Esant reikalui, jos naudojamos sugrąžinant indėlius. Maksimali grąžinama indėlio suma bei laikotarpis, per kurį asmuo turi teisę atgauti savo indėlį, yra nustatyta įstatymu. Pavyzdžiui, net jeigu indėlis siekė pusę milijono litų, tai pagal įstatymą, galiojantį 2010 m., sugrąžinama gali būti tik 345 tūkst. litų – tokia yra šiuo metu nustatyta maksimali suma. Ši sistema galioja visoje šalyje ir indėlius draudžia komerciniai bankai, užsienio bankų skyriai (filialai) ir kredito unijos.

Kelionių draudimas

Ši draudimo rūšis aktuali vykstantiems į užsienį ir norintiems išvengti nenumatytų išlaidų. Priklausomai nuo draudiko siūlomų sąlygų, kelionių draudimas gali suteikti įvairaus pobūdžio finansinę apsaugą keliaujant kitoje šalyje: padengiamos išlaidos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, paties gyventojo sukeltų netyčinių nuostolių ir padarytos žalos, taip pat praradus bagažą, gabenamus daiktus, prireikus medicinos paslaugų. Kai kurios bendrovės siūlo padengti netgi nuostolius, atsiradusius dėl to, kad kelionės pradžia dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pavėlavimo) nusikėlė arba ji visiškai neįvyko. Draudimo įmoka, kaip ir daugelio kitų draudimo rūšių atveju, apskaičiuojama individualiai ir priklauso nuo šalies, į kurią vykstama. Be to, atsižvelgiama į tai, kiek laiko truks kelionė, kokia sumai norima draustis, nuo kokių žalų draudžiamasi, kokio pobūdžio yra kelionė (kelionės slidinėti ar į kalnus, tikėtina, bus vertinamos kaip rizikingesnės, todėl ir jų draudimas kainuos daugiau) ir pan.

Draudimo istorija

Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų.

Draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui.

Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės "prekeivių – skolintojų", kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems "leistis į tolimą kelionę" (būtent taip tais laikais vadinosi importo-eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo.

Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius); prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.

Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.

Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės.

XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje.

1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu.

Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti "protingų palūkanų" teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo.

Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje "Auksas ir prieskoniai" Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims. Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams "rizikos kainą" – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. "Rizikos kaina" buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.

1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: "Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis".

Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo - visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui.

Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas.

XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.

Šaltiniai

Taip pat skaitykite

Gyvybės draudimas Draudimo agentas