Senoji bažnytinė slavų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: ta:பண்டைய மசிதோனிய மொழி |
S robotas Pridedama: lb:Alslawesch Sprooch |
||
Eilutė 66: | Eilutė 66: | ||
[[kk:Шіркеу славян тілі]] |
[[kk:Шіркеу славян тілі]] |
||
[[la:Lingua Slavonica antiqua]] |
[[la:Lingua Slavonica antiqua]] |
||
[[lb:Alslawesch Sprooch]] |
|||
[[lv:Baznīcslāvu valoda]] |
[[lv:Baznīcslāvu valoda]] |
||
[[mk:Старословенски јазик]] |
[[mk:Старословенски јазик]] |
00:36, 9 sausio 2011 versija
Senoji bažnytinė slavų kalba (Словѣньскъ ѩзыкъ) | |
Kalbama | vartota Balkanuose |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | vartojama kaip liturginė kalba |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
Kilmė | indoeuropiečių - slavų |
Rašto sistemos | kirilica, glagolica |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | - |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | cu |
ISO 639-2 | chu |
ISO 639-3 | chu |
Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – dirbtinė kalba, sudaryta X a. Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus.
Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyta seniausi slavų tekstai.
Abėcėlės
Vartojamos buvo dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.
Senosios bažnytinės slavų kalbos išsaugota nemažai senosios slavų kalbos archaiškumų, pvz., absoliutinis naudininkas, nosiniai balsai, atributiškai vartojamos trumpos būdvardžių formos.
Nuorodos
chu
Duomenys apie kodu „chu“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.comchu
Linguist kalbos kodo „chu“ informacija (angl. The Linguist List: Information by code: „chu“)chu
MultiTree kalbos kodo „chu“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „chu“)
|
Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA