Senoji bažnytinė slavų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Luckas-bot (aptarimas | indėlis)
Loveless (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: lb:Alslawesch Sprooch
Eilutė 66: Eilutė 66:
[[kk:Шіркеу славян тілі]]
[[kk:Шіркеу славян тілі]]
[[la:Lingua Slavonica antiqua]]
[[la:Lingua Slavonica antiqua]]
[[lb:Alslawesch Sprooch]]
[[lv:Baznīcslāvu valoda]]
[[lv:Baznīcslāvu valoda]]
[[mk:Старословенски јазик]]
[[mk:Старословенски јазик]]

00:36, 9 sausio 2011 versija

Senoji bažnytinė slavų kalba
(Словѣньскъ ѩзыкъ)
Kalbamavartota Balkanuose
Kalbančiųjų skaičiusvartojama kaip liturginė kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
Kilmėindoeuropiečių

 - slavų

   - pietų slavų
Rašto sistemoskirilica, glagolica
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Kalbos kodai
ISO 639-1cu
ISO 639-2chu
ISO 639-3chu

Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – dirbtinė kalba, sudaryta X a. Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus.

Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyta seniausi slavų tekstai.

Abėcėlės

Vartojamos buvo dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.

Senosios bažnytinės slavų kalbos išsaugota nemažai senosios slavų kalbos archaiškumų, pvz., absoliutinis naudininkas, nosiniai balsai, atributiškai vartojamos trumpos būdvardžių formos.

Nuorodos

Wikipedia
Wikipedia

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA