Azijos finansų krizė

Labiausiai paveiktos 1997 metų Azijos finansų krizės šalys

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

1997 metais Rytų Aziją, kaip ir didžiąją Azijos dalį 1997-ųjų vasarą, buvo apėmusi finansinė krizė. Ji tuomet sukėlė ir pasaulinio ekonominio nuosmukio būgštavimus. Šis laikotarpis dažnai dar vadinamas Rytų Azijos valiutų krize. Ji prasidėjo Tailande po to, kai žlugo tajų valiuta batas, kai šalies vyriausybė nusprendė atsieti bato kursą nuo JAV dolerio. Tai padaryta po ilgų ir varginančių, bet nesėkmingų pastangų išlaikyti jį susietą su doleriu. Didžiulės finansinės įtampos židinys tuomet buvo nekilnojamojo turto sektorius.

Tuo metu Tailandą slėgė užsienio skola, dėl kurios šalis faktiškai bankrutavo dar prieš žlungant jos valiutai. Dėl priverstinės devalvacijos drastiškai sumažėjusios pajamos iš importo jau nebeleido greitai ar net per vidutinės trukmės laikotarpį atsigauti be energingos tarptautinės intervencijos. Krizei plečiantis, didžiojoje Pietryčių Azijos dalyje ir Japonijoje valiutų kursai ėmė kristi, akcijų rinkos ir turto kainos nuvertėjo, o vartotojų skolos staiga išaugo.

Nors buvo bendras susitarimas dėl krizės ir jos padarinių, krizės priežastys, jų apimtis ir sprendimo būdai nebuvo tokie aiškūs. Labiausiai krizė apėmė Indoneziją, Pietų Korėją ir Tailandą. Nuosmukis gerokai paveikė ir Honkongą, Malaiziją, Laosą ir Filipinus. Palyginti mažai paveikta buvo pagrindinė Kinijos dalis, Indija, Taivanas, Singapūras ir Vietnamas. Krizė nelabai paveikė Japoniją, tačiau ji turėjo savų ilgalaikių ekonominių sunkumų. Vis dėlto visų šių šalių valiutų kursai gerokai krito JAV dolerio atžvilgiu, nors labiau nukentėjusios šalys susidūrė su ilgalaikiais valiutiniais nuostoliais.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) buvo priverstas inicijuoti 40 mlrd. USD programą stabilizuoti Pietų Korėjos, Tailando ir Indonezijos valiutas, nes šių šalių ekonomikos buvo labiausiai pažeistos krizės. Neefektyvi Japonijos bankų sistema skendo kalnuose blogų paskolų. Iki tol pro pirštus žiūrėta į ten vyravusią bankininkystės praktiką slėpti pagrindinių klientų nuostolius. Jungtinės Valstijos įsikišo siekdamos sustabdyti skubotą jenos vertės kritimą, sutikdamos pirkti Japonijos valiutos už maždaug 2 mlrd. USD. Tokiu veiksmu JAV vylėsi stabilizuoti jenos kursą, kuris buvo kritęs iki žemiausio taško per pastaruosius aštuonerius metus.

Tačiau pastangos pristabdyti įsisiūbavusią pasaulinę ekonominę krizę ne ką tepadėjo stabilizuoti padėtį Indonezijoje. Po 30-ties valdymo metų 1998-ųjų gegužę buvo priverstas atsistatydinti prezidentas Suharto, prieš prasidedant riaušėms, kurios kilo po staigaus kainų šuolio dėl drastiško rupijos nuvertinimo. Krizės poveikis buvo juntamas visus 1998 metus.

Filipinų ekonomikos augimas 1998 metais praktiškai nukrito iki nulio. Tik Singapūras ir Taivanas liko santykinai izoliuoti nuo sukrėtimo, bet abu patyrė rimtų sukrėtimų.[Vita1] Tačiau 1999 metais analitikai pastebėjo ženklų, kad Azijos ekonomikos pradeda atsigauti.

Azijos finansų krizės užuomazgos

Iki 1997 metų Azija pritraukė kone pusę kapitalo srautų į besivystančias šalis. Pietryčių Azijos ekonomikos palaikė aukštas palūkanų normas, patrauklias užsienio investuotojams, ieškantiems didelės grąžos. Todėl į regiono šalių ekonomiką įplaukė dideli pinigų srautai, o nekilnojamojo turto kainos labai išaugo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Tailando, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Singapūro ir Pietų Korėjos ekonomika sparčiai vystėsi, BVP augimas siekė 8–12%. Tai buvo ir finansinių institucijų – TVF ir Pasaulio banko nuopelnas. Tas laikmetis dar žinomas kaip Azijos ekonominis stebuklas.

Tačiau 1994 metais garsus ekonomistas Paulas Krugmanas paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė abejones dėl Azijos ekonominio stebuklo. Jis teigė, kad Rytų Azijos ekonominį augimą lėmė vien išorinės investicijos. Tačiau bendras gamybos veiksnių produktyvumas išaugo tik nedaug arba neišaugo visai. Krugmanas teigė, kad tik bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas gali garantuoti ilgalaikį klestėjimą. Finansinei krizei įsisiūbavus, Krugmano nuomonę daug kas laikė pranašiška, nors jis pats pareiškė, kad nebuvo numatęs krizės ar jos masto.

Azijos stebuklo žlugimo priežasčių daug ir dėl daugelio jų ginčijamasi iki šiol. Tailando ekonomikos burbulas išsipūtė dėl vadinamųjų „karštų pinigų“. Burbului pučiantis, jų reikėjo vis daugiau. Tokia pat padėtis susidarė Malaizijoje, nors jos politinis vadovavimas buvo geresnis, ir Indonezijoje, kur padėtį papildomai sunkino vadinamasis „senas mielas kapitalizmas“. Plėtrai skirtos lėšos dažniausiai buvo panaudojamos be kontrolės, ne pačiu tinkamiausiu ar veiksmingiausiu būdu, jos patekdavo tik į tam tikrų asmenų, paprastai artimiausių valdžios struktūroms, rankas.

Dešimtmečio viduryje Tailandas, Indonezija ir Pietų Korėja turėjo didelį einamųjų sąskaitų deficitą, o palaikomas fiksuotas keitimo kursas skatino skolinimąsi iš užsienio. Dėl to kilo didelis pavojus finansų ir įmonių sektoriuose.

Tačiau maždaug tuomet ekonominė aplinka pradėjo keistis. JAV ekonomikai atsigavus po recesijos, dešimtmečio pradžioje JAV Federalinis rezervų bankas, vadovaujamas Alano Greenspano, pradėjo kelti JAV palūkanų normas, kovodamas su infliacija. Taip JAV greta Pietryčių Azijos tapo patrauklios investuotojams, pritraukdamos spekuliacinį kapitalą. Dėl to JAV doleris pradėjo stiprėti kitų valiutų atžvilgiu, o kadangi su juo buvo susietos daugelio Pietryčių Azijos šalių nacionalinės valiutos, jų eksportas tapo ne toks konkurencingas. 1996 metais Pietryčių Azijos eksporto augimas labai sulėtėjo, o tai neigiamai paveikė ir jų einamosios sąskaitos situaciją.

Kai kurie ekonomistai pirštais ėmė rodyti ir į Kiniją, esą ji labai prisidėjo prie Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) šalių eksporto augimo sulėtėjimo. Nors tuo pačiu metu tie patys ekonomistai teigė, kad pagrindinė krizės priežastis buvo pernelyg didelis spekuliacijos nekilnojamuoju turtu mastas. Nors Kinija pradėjo veiksmingai konkuruoti su kitais Azijos eksportuotojais, įgyvendinusi keletą į eksportą orientuotų reformų. Svarbiausia buvo tai, kad Tailando ir Indonezijos valiutos buvo artimai susietos su JAV doleriu, kurio vertė 10-ajame dešimtmetyje kilo. Vakarų importuotojai ieškojo pigesnių gamintojų ir juos iš tiesų rado Kinijoje. Kiti ekonomistai nepritaria šiam teiginiui, aiškindami, kad tiek ASEAN, tiek Kinija vienu metu patyrė greitą eksporto augimą.

Daugelis ekonomistų tiki, kad Azijos krizę sukūrė ne rinkos psichologija ar technologija, bet politika, iškreipusi skolintojų ir besiskolinančiųjų santykius. Rinkoje susidarė dideli kiekiai siūlomų kreditų, o nekilnojamojo turto kainos buvo pastūmėtos link aukštumų, kurių nebebuvo įmanoma išlaikyti. Galiausiai nekilnojamojo turto kainos ėmė smukti, o privatūs asmenys ir verslas tapo nebepajėgūs vykdyti savo skolinių įsipareigojimų. Tarp skolintojų kilusi panika paskatino iš krizės apimtų šalių atitraukti didelius kreditų kiekius, o tai savo ruožtu sukėlė kreditų krizę ir tolesnius bankrotus.

Be to, investuotojams stengiantis atsiimti savo pinigus, valiutų rinką užtvindė valiutos iš krizių apimtų šalių, todėl jų kursas ėmė kristi. Siekdamos išvengti valiutų vertės nykimo, šių šalių vyriausybės buvo priverstos kelti palūkanų normas šalių viduje iki tikrai aukštų dydžių ir įsikišti į valiutų keitimo rinką superkant bet kokią perteklinę vietinę valiutą pagal fiksuotą keitimo kursą iš užsienio rezervų. Nė vienos iš šių politinių priemonių nepavyko išlaikyti ilgiau. Itin aukštos palūkanų normos, kurios gali būti labai kenksmingos net palyginti sveikai ekonomikai, nusiaubė jau ir taip trapias ekonomikas, o centriniai bankai sekino užsienio rezervus, kurių jie turėjo ne tiek jau ir daug. Kai tapo aišku, jog iš šių šalių plūstančio kapitalo bangos sustabdyti neįmanoma, valdžia liovėsi ginti savo fiksuotus keitimo kursus, ir atsiejo valiutas. Tad nuvertėjusios šalių valiutos reiškė, kad paskolos, paimtos užsienio šalių valiutomis labai išaugs, perskaičiavus į vidaus valiutas, dėl to kils dar daugiau bankrotų, o krizė dar labiau gilės.

Kiti ekonomistai, tarp jų Josephas Stiglitzas ir Jeffrey Sachsas, neskyrė daug reikšmės realios ekonomikos vaidmeniui vykstant krizei, palyginti su finansinėmis rinkomis dėl krizės greičio. Greitis, kuriuo krizė plito, kaip teigė Sachsas ir kiti, buvo lyginamas su klasikiniais paniškais indėlių atsiiminėjimais iš bankų. O Fredericas Mishkinas nurodė asimetrinės informacijos vaidmenį finansinėse rinkose, dėl kurio tarp investuotojų susidarė „bandos mentalitetas“ ir dėl kurio buvo padidinta palyginti nedidelė rizika realioje ekonomikoje. Tuo krizė patraukė elgsenos ekonomistų, besidominčių rinkos psichologija, dėmesį.

Kita galima staigios krizės priežastis gali būti Honkongo suvereniteto perdavimas 1997 metų liepos 1 dieną. Netikrumas dėl Honkongo ateities paskatino investuotojus atitolti nuo Azijos, o tai pablogino ekonomines sąlygas regione ir vėliau paskatino Tailando bato devalvaciją 1997 metų liepos 2 dieną.

Daugelis regiono politikų krizę vertino kaip nesėkmę laiku sukaupti išteklius, kad būtų išvengta valiutų manipuliacijų. Tačiau šią hipotezę nelabai palaikė ekonomistai, kurie teigė, kad nė vienas investuotojas neturėjo pakankamai įtakos rinkai, kad galėtų sėkmingai manipuliuoti valiutų vertėmis. Be to, organizavimo lygis, reikalingas koordinuoti masinius investuotojų atsitraukimus iš Pietryčių Azijos valiutų, siekiant manipuliuoti jų vertėmis, daro tokią galimybę mažai tikėtiną.

Išnašos

Knygos

• Kaufman, GG., Krueger, TH., Hunter, WC. (1999) The Asian Financial Crisis: Origins, Implications and Solutions. Springer. ISBN 0792384725
• Pettis, Michael (2001). The Volatility Machine: Emerging Economies and the Threat of Financial Collapse. Oxford University Press. ISBN 0-19-514330-2. {{cite book}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= (pagalba)
• Blustein, Paul (2001). The Chastening: Inside the Crisis that Rocked the Global Financial System and Humbled the IMF. PublicAffairs. ISBN 1-891620-81-9. {{cite book}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= (pagalba)
• Noland, Markus, Li-gang Liu, Sherman Robinson, and Zhi Wang. (1998) Global Economic Effects of the Asian Currency Devaluations. Policy Analyses in International Economics, no. 56. Washington, DC: Institute for International Economics.
• Pempel, T. J. (1999) The Politics of the Asian Economic Crisis. Ithaca, NY: Cornell University Press.
• Ries, Philippe. (2000) The Asian Storm: Asia's Economic Crisis Examined.
• Tecson, Marcelo L. (2005) Puzzlers: Economic Sting (The Case Against IMF, Central Banks, and IMF-Prescribed High Interest Rates) Makati City, Philippines: Raiders of the Lost Gold Publication
• Muchhala, Bhumika, ed. (2007) Ten Years After: Revisiting the Asian Financial Crisis. Washington, DC: Woodrow Wilson International Center for Scholars Asia Program.
• Ito, Takatoshi and Andrew K. Rose (2006). financial sector development in the Pacific Rim. University of Chicago Press. ISBN 9780226386843.

Lankstinukai

• Ngian Kee Jin (March 2000). Coping with the Asian Financial Crisis: The Singapore Experience. Institute of Southeast Asian Studies. ISSN 0219-3582
• Tiwari, Rajnish (2003). Post-crisis Exchange Rate Regimes in Southeast Asia, Seminar Paper, University of Hamburg.
• Kilgour, Andrea (1999). The changing economic situation in Vietnam: A product of the Asian crisis?
• S. Radelet, J.D. Sachs, R.N. Cooper, B.P. Bosworth (1998). The East Asian Financial Crisis: Diagnosis, Remedies, Prospects. Brookings Papers on Economic Activity.
• Stiglitz, Joseph (1996). Some Lessons From The East Asian Miracle. The World Bank Research Observer.
• Weisbrot, Mark (August 2007). Ten Years After: The Lasting Impact of the Asian Financial Crisis. Center for Economic and Policy Research.
• Tecson, Marcelo L. (2009), "IMF Must Renounce Its Weapon of Mass Destruction: High Interest Rates" (4-part paper on high-interest-rate fallacies and alternatives, emailed to IMF and others on 27 January 2009)

Kiti šaltiniai

• Is Thailand on the road to recovery, article by Australian photo-journalist John Le Fevre that looks at the effects of the Asian Economic Crisis on Thailand's construction industry
• Women bear brunt of crisis, article by Australian photo-journalist John Le Fevre examining the effects of the Asian Economic Crisis on Asia's female workforce
• The Crash (transcript only), from the PBS series Frontline

Specific

Nuorodos

• Congressional Research Service report for US Congress