Sufizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Pridedama: be-x-old:Суфізм |
S Panaikinta kategorija "Islamo judėjimai"; Pridėta kategorija "ISufizmas" (naudojant HotCat) |
||
Eilutė 16: | Eilutė 16: | ||
{{islamas-stub}} |
{{islamas-stub}} |
||
⚫ | |||
[[af:Soefisme]] |
[[af:Soefisme]] |
||
Eilutė 88: | Eilutė 87: | ||
[[zh:蘇非主義]] |
[[zh:蘇非主義]] |
||
[[zh-yue:蘇菲派]] |
[[zh-yue:蘇菲派]] |
||
⚫ |
18:26, 12 gruodžio 2010 versija
Sufizmas (arab. تصوّف) – asketinė mistinė islamo srovė, derinanti idealistinę metafiziką su asketizmo praktika. Skelbiama, kad Dievas pažįstamas, su juo susiliejama per ekstazę ir kontempliaciją.
Istorija
Sufizmas atsirado VIII–IX a. dabartinėje Irako ir Sirijos teritorijoje. Ankstyvieji sufijai sulaukė priešiškumo tiek iš šiitų, tiek iš sunitų, o kai kurie iš jų, kaip X a. panteizmo mistikas Halajus, buvo nubausti mirties bausme. XII a. pab. – XIII a. pr. sufizmas jau buvo paplitęs Rytų Irane.[1] Vėliau ši islamo srovė buvo paplitusi nuo Šiaurės vakarų Afrikos iki Šiaurės Kinijos ir Indonezijos. Žymus sufizmo teologas al Gazalijus (1059–1111) papildė sufizmo elementais sunitiškąjį islamą, padarė jį patrauklesnį, ypač nearabiškų kraštų gyventojams.
Sufijai sukūrė įvairių sektų, religinių karinių ordinų (vienas jų – dervišų), dalyvavo džihaduose.
Sufizmas turėjo didelės įtakos viduramžių Artimųjų Rytų ir Vidurio Azijos tautų literatūrai (Sanajui, Atarui, Džalaliui ad din Rumiui, Nizami, Navoji, Hafizui, Džamiui).[2]
Šaltiniai
- ↑ http://www.spauda.lt/mitai/islamas/shia.htm
- ↑ Sufizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 459 psl.