Ius soli

Ius soli, gimimo vietos (valstybės) principas („saulės teisė“ lot. ius - teisė) - principas, kuriuo remdamasi, valstybė savo pilietybę suteikia visiems jos teritorijoje gimusiems vaikams.

Ryšys su kraujo teisės principu

Pilietybės priskyrimo taisyklių praktikoje yra du pagrindiniai variantai: pilietybės automatinis įgijimas gimimu (filiacija) ir natūralizacija.

Pilietybės įgijimas gimimu skaidomas į du tipus: pagal kraujo teisės (ius sanguinis) arba pagal ius soli principus. Vadovaujantis ius soli principu asmeniui pilietybė suteikiama būtent tos šalies, kurioje gimė. Šis principas yra plačiai naudojamas JAV. Asmuo, gimęs JAV teritorijoje, automatiškai tampa jos piliečiu neatsižvelgiant į tėvų pilietybę.

Pilietybės įgijimas pagal ius soli principą, turi privalumą pasiūlant narystę politinėje bendruomenėje, tiems, kurie tikėtina, jau gyvena joje. Ius soli principas numato būdą, kaip skatinti socialinę integraciją bei demokratinį teisėtumą ir sumažinti susirūpinimą dėl vidinės atskirties ir nesaugumo gyventi. Ius soli suteikia galimybę imigrantų vaikams gauti pilietybę.

Platus ius soli nuostatų taikymas sukuria skirtingas galimybes ES pilietybei įgyti. Vaikai gimę šalyse, kuriose ius soli principas netaikomas, negali naudotis tomis pačiomis laisvo judėjimo ir ES teisinės apsaugos principais, kaip tie, kurie yra ES piliečiai, dėl jų gimimo ius soli šalies teritorijoje.

Praktika

Tik keliose šalyse veikia saikingai liberali ius soli pilietybės politika. Šalys, kurios remiasi ius soli pilietybės principu: JAV, Antigva ir Barbuda, Argentina, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Brazilija, Kanada, Čilė, Kolumbija, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoroas, Salvadoras, Fidžis, Grenada, Gvatemala, Gajana, Hondūras, Jamaika, Lesotas, Meksika, Nikaragva, Pakistanas, Panama, Paragvajus, Peru, Sent Kristoferis ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Trinidadas ir Tobagas, Urugvajus, Venesuela.

Šiuo metu ius soli ypač dažnai pasireiškia gana silpna forma. 1989-2010 m. laikotarpiu buvo nemažai pakeitimų Europos šalių pilietybės politikos nuostatose, susijusių su ius soli - dvylika išplėtimų ir septyni apribojimai. Ius soli principo nuostatos buvo įvestos arba sustiprintos Vokietijoje (2000), Portugalijoje (2006), Liuksemburge (2009) ir Graikijoje (2010). Ius soli pašalinta Maltoje (1989) ir apribota Airijoje (2004). Airija buvo paskutinė valstybė, taikiusi gryną ius soli pilietybės suteikimo principą.

Nors reformos Portugalijoje, Liuksemburge ir Graikijoje įdiegė stiprias ius soli principo nuostatas, o silpnesnės įtrauktos Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje ir Vokietijoje, kai kuriose kitose šalyse ius soli principo taikymas buvo apribotas ar dar labiau sąlygotas. Maltoje buvo visai pašalintas, o Airijoje paliktas reikalavimas, kad vienas iš tėvų per paskutiniosius keturis metus trejus būtų gyvenęs Airijoje. Mažesni apribojimai įtvirtinti Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.