Joachim Murat

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Joachimas Miuratas

Miurato žmona Karolina su dukra

Joachimas Miuratas (pranc. Joachim Murat, 1767 m. kovo 25 d. Labastide-Murat kaime – 1815 m. spalio 13 d.) – kunigaikštis, Prancūzijos maršalas (1804), Neapolio karalius (1808–1815), Revoliucijos ir Napoleono karų dalyvis, nacionalinis Italijos herojus.

Savo visus titulus pasiekė gerai kovodamas Napoleono Bonaparto armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi Karolina Bonapart. Jis dažnai buvo vadinamas „spalvingas puošėjas“ arba „puikus karalius“.

Gimė 1767 m. kovo 27 d. Labastide-Murat kaime. 1789 m. įstojo į revoliucinę armiją, 1795 m. Vandemjero 13 d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo Napoleono Bonaparto adjutantu. Po žygio Italijoje tapo brigados generolu, po Egipto kampanijos - divizijos generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per 1799 m. Briumerio 18-osios perversmą. Išvaikęs Penkių šimtų tarybą, buvo paskirtas Paryžiaus gubernatoriumi. 1800 m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną(nuo jos susilaukė 4 vaikų).

Per žygį į Italiją pasižymėjo mūšyje prie Marengo, paskui Centrinėje Italijoje narsiai kovėsi su Neapolio kariuomene. 1804 m. spalio 2d. vadovavo iškilmingai procesijai, traukusiai iš Tiuilri į Paryžiaus katedrą. Jis nešė ant pagalvėlės imperatoriaus karūną. Tuomet gavo imperijos princo titulą, jam buvo suteiktas Prancūzijos maršalo vardas. 1808-aisiais tapo abiejų Sicilijų karalystės karaliumi Joachimu Napoleono Pirmuoju. Nuo 1810 m. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl šio pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.

1812 m. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių kavalerijos korpusui, kuris veikė Didžiosios armijos avangarde per žygį į Rusiją. Spalio 6 d buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto imperijai, Miuratas ryžosi atvirai išdavystei - sudarė sąjungą su Austrija ir Britanija slaptą sandėrį, pasižadėdamas nukreipti prieš Prancūziją 30 000 kareivių korpusą. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau vėl suartėjo su Napoleonu Bonapartu. Šis nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po Vaterlo mūšio su nedidele flotile Miuratas nusprendė plaukti į Italijos pietus ir organizuoti ten sukilimą prieš Burbonus. Baisi audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas 1815 m. rugsėjį pasiekė Kalabrijos krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. Miuratą žandarai jau sugavo pirmame kaimelyje, ir jis karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudytas kaip maištininkas.