Samanidų imperija

Samanidai (875–999 m.) buvo Persijos dinastija Vidurinėje Azijoje ir Rytų Irane, kurios pavadinimas kilo iš jos įkūrėjo Samano Chodos. Tai buvo viena pirmųjų tautinių iranėnų dinastijų po arabų užkariavimo ir Sasanidų imperijos žlugimo.

Istorija

Samanidai laikomi tadžikų tautos užuomazga. Jų valdymas truko 102 metus ir 10 dienų, o jų teritorija apėmė Chorasaną, Rajų, Transoksianiją, Tabaristaną, Kermaną, Gorganą ir sritį į vakarus nuo Isfahano provincijos. Norėdami „įteisinti“ dinastiją, Samanidai pasiskelbė Sasanidų karo vado ir imperatoriaus Bahramo Čobino palikuonimis.

Dinastija atgaivino persų kultūrą ir kalbą po musulmonų užkariavimo. Jos sostinės buvo Buchara, Samarkandas ir Heratas. Islamiškojo meno istorijoje ilgalaikį pėdsaką paliko Samanidų keramika, papuošta elegantiška ir ritminga kaligrafija.

999 m. Karachanidai užėmė Bucharą, Samanidų sostinę. Samanidų imperijos valdas pasidalino Gaznevidai, kuriems atiteko Chorasanas ir Afganistanas ir Karachanidai, kuriems atiteko Transoksiana.

Emyrai

• Samanas Choda (819–864)
• Nasris I (864–892)
• Izmailas I (892–907)
• Ahmadas II (907–914)
• Nasris II (914–943)
• Hamidas Nuhas I (943–954)
• Abdula Malikas I (954–961)
• Mansuras I (961–976)
• Nuhas II (976–997)
• Mansuras II (997–999)
• Izmailas II (999-1005)