Miestelis

Vilkija

Palėvenė

Valkininkai

Varputėnai

Gruzdžiai

Gruzdžiai

Miestelis – Lietuvoje tai kompaktiškai užstatyta gyvenvietė, turinti 500–3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat jiems priskiriami tradiciniai miesteliai (LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, 1994 m.). Iš viso Lietuvoje yra 247 miesteliai (žr. Lietuvos miesteliai), 1986 m. buvo 235 .

Miestelis – tai kaimo vietovės tipas, jo gyventojai priskiriami kaimo gyventojams. Praeityje miesteliai sudarė tarpinę grandį tarp miesto ir kaimo, turėjo specifinių lengvatų. Po II pasaulinio karo teisiškai miesteliai nebesiskiria nuo kaimų, o šnekamojoje kalboje termino vartojimas tapo lakus – tai gali būti ir miesto statusą turinti gyvenvietė (pvz., Troškūnai), ir kaimas (Pivašiūnai, Salakas), be to, kai kurie nominalūs miesteliai gali būti vadinami kaimais (pvz., Žemoji Panemunė, Palėvenė).

Senąją savo specifiką miesteliai prarado dėl to, kad sovietmečiu daug kaimų – žemės ūkio gyvenviečių tapo plano struktūra, gyventojų skaičiumi, švietimo, kultūros, prekybos, valdymo įstaigų buvimu panašios į miestelius.

Istorija

XIV a. pabaigoje miesto pobūdžio gyvenvietės diferencijavosi pagal funkcijas ir dydį į miestus ir miestelius. Pirmąkart terminas paminėtas 1387 m., taip pavadinti Alytus, Birštonas, Nemunaitis ir Punia. 1496 m. suteikta pirmoji miestelio įvardijimą atitinkanti privilegija (Krekenava), kurių daugiau buvo teikiama po 1553–1557 m. Valakų reformos. Valdovas ir didikai buvo suinteresuoti miestelių prekyba ir pajamomis, todėl miestelių tinklas plėtėsi gana tolygiai. Naujų miestelių, kaip ir miestų, tuo metu buvo įsteigta per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nukentėjusioje Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje. Vien XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje dab. Lietuvos teritorijoje miestelių steigimo ir prekybos privilegijos suteiktos daugiau kaip 30 gyvenviečų. ^{[reikalingas šaltinis]}

Iš pradžių miesteliai kūrėsi daugiausia prie valdovo ar feodalo pilių, dvarų, taip pat prekybos kelių sankryžose. Kai kurie išaugo iš kaimų. Kai kada miestelio kūrimosi pagrindas buvo Ldk leidimas rengti turgus ir prekymečius, laikyti smukles. Miesteliuose buvo statomos bažnyčios, sinagogos, steigiami parapijų centrai, kai kuri vienuolynai, parapinės ar vidurinės mokyklos, kolegijos, apskrities mokyklos.

Daug miestelių priklausė didžiajam kunigaikščiui, kiti – didikams, kurių žemėje buvo miesteliai. Jiems tvarkyti buvo skiriamas vaitas. Miestelio pirkliai, daugiausia žydai, ir amatininkai mokėjo feodalui činšą, žemdirbiai turėjo kasmet atidirbti dvare numatytą dienų skaičių (dažniausia 12) lažo, atlikti talkų ir pastočių prievoles. XVII a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje buvo apie 800 miestelių. Jie labai nukentėjo per XVII a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos karus su Rusija ir Švedija ir 1700–1721 m. Šiaurės karą. Atkuriant miestelius buvo pakartotinai teikiamos privilegijos ir papildomos lengvatos.

1791–1792 m. daugelyje seniūnijų (valstybinių žemių), ypač Užnemunėje ir Žemaitijoje kilo sąjūdis prieš baudžiavos prievoles ir priklausomybę nuo dvarų. Ketverių metų seimas tuomet apie 60 miestelių suteikė miesto teises, tačiau Lietuvą okupavus Rusijos imperijai, ir panaikinus daugelio miestų savivaldą, miestelių padaugėjo. Jų funkcijos beveik nepakito. Kai kurių miestelių gyventojai (Maišiagala, Nemunaitis, Valkininkai, Vilkija) kovojo dėl platesnės savivaldos dar XIX a. 1-ojoje pusėje, bet nesėkmingai.

XIX a. antroje pusėje prie magistralinių kelių buv. gyvenvietės daug kur tapo miesteliais ir nustelbė netoliese buvusius senuosius prekybos ir amatų centrus (Subačius). Juose sparčiau plito smulkioji pramonė (lentpjūvės, malūnai, plytinės, spirito varyklos ir kitos įmonės), gausėjo amatininkų. Vietinės valdžios institucijos nuolat tikrino, ar miesteliais vadinamos gyvenvietės atitinka nustatytus kriterijus ir ar gali būti taip įvardijamos. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje atsiradus geležinkeliams ir plėtojantis pramonei kai kurie miesteliai tapo miestais. Kituose telkėsi valsčiaus įstaigos, paštai, prieglaudos, pradinės mokyklos, nedidelės įmonės, krautuvės, dirbtuvės. Miestelių ekonominį gyvenimą pagyvindavo turgūs ir prekymečiai. 1897 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 271 miestelis, turintis daugiau kaip 500 gyventojų. Kai kurios taip vadintos gyvenvietės, neleidžiant joms kurtis žydams, buvo mažesnės.

Po I pasaulinio karo augo miestai ir plėtėsi jų aptarnaujamos zonos, tad miestelių funkcijos mažėjo. Jų gyventojų nuo 1897 iki 1940 m. sumažėjo apie 20 proc. Tarpukariu miesteliai su daugiau kaip 3000 gyventojų buvo priskiriami miestų, turinčių valsčiaus teises, kategorijai. 1923 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 274 miesteliai, 1940 m. – 253, iš kurių iki 1985 m. 54 tapo miestais, 7 miesto tipo gyvenvietėmis, 5 miestų dalimis, 46 kaimais. Miesteliais per tą laikotarpį tapo 48 bažnytkaimiai, 22 kaimai ir 3 dvarai.

TSRS okupacijos metais nuo 1950 m. dalis miestelių tapo rajonų centrais ir gavo miesto teises, dauguma kitų virto kolūkių ir tarybinių ūkių centrinė gyvenvietėmis. Jų skirtumus naujų nuo žemės ūkio gyvenviečių daugiausia lėmė senasis paveldas – sudėtingesnis ir raiškesnis gatvių tinklas, išlikusios turgaus aikštės, bažnyčios. Nuo 1967 m. pagal Lietuvos apgyvendinimo sistemą daugumai miestelių, nepatekusių į miestų grupę, skirtos žemės ūkio mikrorajonų – kelių ūkių aptarnavimo centrų funkcijos. Dalis miestelių tapo neplėstinomis gyvenvietėmis. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dauguma miestelių tapo seniūnijų centrais. 2001 m. Lietuvoje buvo 247 miesteliai, juose atsirado privataus verslo.

Šaltinis

Vikižodynas