Turkijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

21:49, 29 rugsėjo 2010 versija


Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Bizantijos imperija
Seldžiukų imperija
Rumo sultonatas
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija
Anatolijos beilikai
Osmanų imperija
Turkijos Respublika

Turkijos istorija apima Anatolijos istoriją iki atvykstant turkams ir jų įkurtų valstybių įstoriją iki šių laikų. Dėl ryškaus suskirstymo į periodus, kai kurie šaltiniai Turkijos istoriją skaičiuoja nuo turkų migracijos į Anatoliją arba Turkijos respublikos įkūrimo 1923 m.

Antika

Pagrindinis straipsnis – Mažosios Azijos istorija.

Turkų migracija

Prieš atvykstant turkams Anatolijoje Antikos pabaigoje gyveno 12-14 mln. gyventojų^[1]^[2]^[3]. Turkai atvyko ten dėl Turkų migracijos į Europą ir Artymuosius Rytus VI-XI a. Turkai iš Seldžiukų imperijos atvyko XI a. Jie apsigyveno Anatolijoje atkovoję žemes iš Bizantijos imperijos. Po kelių šimtmečių vietiniai gyventojai buvo asimiliuoti, kai turkai su jais pradėjo maišytis.

Seldžiukų imperija

Pagrindinis straipsnis – Seldžiukai.

Mongolų valdymas

1243 m. Mongolai nugalėjo Seldžiukų armijas Kosedago mūšyje, Rumo sultonatas tapo mongolų vasalu. Todėl jie parado valdžią, paskutinis Seldžiukų sultonas mirė 1308 m. Dėl mongolų invazijos į Iraną ir aplinkines sritis turkai kėlėsi į Vakarų Anatoliją^[4]. Mongolams valdant turkai Anatolijoje įkūrė daug kunigaikštysčių (beilikų). Stipriausi iš jų buvo Karamanoğlu ir Germiyan centrinėje Anatolijos srityje. Pagal Egėjo pakrantę iš šiaurės į pietus buvo Karesi, Saruhan, Aydınoğlu, Menteşe ir Teke kunigaikštystės. Candaroğlu valdė Juodosios jūros sritį aplink Kastamonu ir Sinopą^[5]. Osmanų dinastijos kunigaištystė buvo šiaurės vakarų Anatolijoje, tuomet tai buvo nežymi kunigaikštystė. Tačiau per 200 metų ji tapo imperija, užėmusia Balkanus ir Anatoliją^[6].

Osmanų imperija

Pagrindinis straipsnis – Osmanų imperija.

Osmanų beilikų pirmoji sostinė buvo įkurta Bursoje 1326 m. Po plėtros į Europą ir Anatoliją, 1453 m. valdant Mehmedui II osmanai užėmė Konstantinopolį ir beveik užbaigė Bizantijos užkariavimą. XV-XVII a. Osmanai plėtė savo valdas į Rytų ir Centrinę Europą, Kaukazą, Šiaurės Afriką, Arabijos pusiasalį, Siriją ir Viduržemio jūros salas.

Osmanų imperijos galios ir prestižo viršūnė buvo XVI-XVII a., kai valdė sultonas Suleimanas Nuostabusis. Besiverždami į Centrinę Europą turkai pykosi su Šventąja Romos imperija ir Abiejų Tautų Respublika^[7]. Be to Osmanai nuolat kariavo su Persija dėl teritorijų. Jūrojie jie varžėsi su Šventąja lyga (Habsburgų Ispanija, Venecijos respublika ir Švento Jono Riteriai) dėl Viduržemio jūros kontrolės. Indijos vandenyne turkų laivynas susidurdavo su portugalais, kad apgintų prekybos tarp Europos ir Tolimųjų Rytų monopolį, kuriam kėlė grėsmę Gerosios Vilties kyšulio atradimas 1488 m.

Karlovicų sutartis 1699 m. žymi Osmanų imperijos nuosmūkio pradžią. Imperija prarado teritorijų: Austrijai atiteko visa Vengrija ir Transilvanija, išskyrus Banatą, Venecija gavo Dalmatiją ir Morėją (Peloponesas Pietų Graikijoje), Lenkija - Pdoliją^[8]. XIX-XX a. Osmanų imperija toliau praradinėjo sritis, įskaitant Graikiją, Alžyrą, Tunisą ir Balkanus per Balkanų karus. Prarasdama teritorijas imperija tapo Vokietijos, kuri ją aprūpindavo kariais ir įranga, sąjungininke. Osmanų imperija įstojo į Pirmąjį Pasaulinį karą Centrinių valstybių pusėje, kai dviem Vokietijos kariniams laivams suteikė prieglobstį.

1918 m. Spalio 30 d. pasirašytos Mudroso paliaubos, o 1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevro sutartis, kuri nebuvo ratifikuota. Pagal šią sutartį didžiąją dalį imperijos pasidalino Graikija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija.

Respublika

Vaizdas:Kizilay Square Ankara Turkey.jpg

Ankara, Turkijos sostinė

Kadangi po Pirmojo Pasaulinio karo kai kurios Turkijos dalys buvo okupuotos Sąjungininkų, kilo turkų tautinis judėjimas. Vadovaujant Mustafai Kemaliui, karo vadui, pasižymėjusiam Galipolio mūšyje, prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas, siekiant panaikinti Sevro sutartį. 1922 m. rugsėjo 18 d. okupacinės armijos buvo išvytos. Lapkričio 1 d. Nacionalinė Asamblėja oficialiai panaikino Sultonatą, užbaigdama Osmanų valdymo 623 metus. 1923 m. liepos 23 d. Lozanos sutartis oficialiai pripažino Turkijos respubliką kaip nepriklausomą ir Osmanų imperijos įpėdinę. Respublika buvo paskelbta 1923 m. spalio 29 d. naujoje sostinėje Ankaroje. Mustafa Kemalis tapo pirmuoju Turkijos prezidentu ir įvykdė daugybę radikalių reformų, kurios turėjo paversti Turkiją pasaulietine valstybe ir atitolinti ją nuo Osmanų palikimo. Pagal Šeimų Pavardžių įstatymą Turkijos Parlamentas nusprendė pagerbtį Kemalį ir suteikė jam Atatiurko ("Turkų tėvo") pavardę 1934 m.

Per didžiąją dalį Antrojo Pasaulinio karo Turkija buvo neutrali ir tik 1945 m. vasario 25 d. stojo į Sąjungininkų pusę bet tai buvo tik pagarbus gestas. Tais pačiais metais Turkija tapo viena iš JTO steigėjų^[9]. Kadangi Graikija aršiai kovojo pilietinį karą su komunistais, o Tarybų Sąjunga reikalavo bazių Turkijos sąsiauriuose, JAV paskelbė Trumano doktriną 1947 m. Pagal ją Turkijai ir Graikijai buvo suteikta karinė ir ekonominė parama^[10].

Po dalyvavimo su JTO pajėgomis Korėjos kare Turkija įstojo į NATO 1952 m. ir tapo užtvara nuo Tąrybų Sąjungos Viduržemio jūros regionui. Po dešimtmečio trukusio pilietinio karo Kipre ir graikų karinio perversmo 1974 m. liepą, kurio metu nuverstas prezidentas Makarios, o Nikos Sampson tapo diktatoriumi, Turkija įsiveržė į Kiprą 1974 m. Po devynių metų buvo įkurta Šiaurės Kipro Turkų Respublika, tačiau ją pripažįsta tik Turkija^[11].

1945 m. Turkija iš vienpartinės sistemos perėjo į daugpartinę. Tačiau demokratiją nutraukdavo kariniai perversmai 1960, 1971, 1980 ir 1997 m. Kurdistano Darbininkų Partija pradėjo sukilimą prieš Turkijos valdžią 1984 m., kurio metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių^[12]. Konfliktas tęsiasi ir dabar. Tuo pat metu įvyko ekonomikos liberalizavimas, sukėles ekonominį augimą ir politinį stabilumą.

Išnašos

↑ Late Medieval Balkan and Asia Minor Population.Josiah C. Russell.Journal of the Economic and Social History of the Orient, Vol. 3, No. 3 (Oct., 1960), pp. 265-274
↑ Estimating Population at Ancient Military Sites: The Use of Historical and Contemporary Analogy. P. Nick Kardulias. American Antiquity, Vol. 57, No. 2 (Apr., 1992), pp. 276-287
↑ J.C. Russell, Late Anicent And Medieval Population, published as vol. 48 pt. 3 of the Transactions Of The American Philosophical Society, Philadelphia, 1958.
↑ Halil Inalcik. "The Question of the Emergence of the Ottoman State"
↑ European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey ISBN 0-521-64221-3 1999 m.
↑ Patrick Kinross The Ottoman Centuries: The Rise and Fall of the Turkish Empire, Morrow, 1977, isbn=0-6880-3093-9
↑ Jay Shaw and Kural Shaw, Ezel, History of the Ottoman Empire and Modern Turkey, Cambridge University Press, 1977 m. isbn 0-5212-9163-1
↑ Robert Bideleux, Ian Jeffries, p. 86.
↑ Growth in United Nations membership (1945–2005) 2006-07-03
↑ Outposts and Allies: U.S. Army Logistics in the Cold War, 1945–1953}
↑ Timeline: Cyprus, by British Broadcasting Corporation 2006-12-12
↑ Turkey's PKK peace plan delayed 2009-11-10

v • a • r

Europos šalių istorijos

[1] Late Medieval Balkan and Asia Minor Population.Josiah C. Russell.Journal of the Economic and Social History of the Orient, Vol. 3, No. 3 (Oct., 1960), pp. 265-274

[2] Estimating Population at Ancient Military Sites: The Use of Historical and Contemporary Analogy. P. Nick Kardulias. American Antiquity, Vol. 57, No. 2 (Apr., 1992), pp. 276-287

[3] J.C. Russell, Late Anicent And Medieval Population, published as vol. 48 pt. 3 of the Transactions Of The American Philosophical Society, Philadelphia, 1958.

[4] Halil Inalcik. "The Question of the Emergence of the Ottoman State"

[5] European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey ISBN 0-521-64221-3 1999 m.

[Ottomans-6] Patrick Kinross The Ottoman Centuries: The Rise and Fall of the Turkish Empire, Morrow, 1977, isbn=0-6880-3093-9

[Ottoman_Turkey-7] Jay Shaw and Kural Shaw, Ezel, History of the Ottoman Empire and Modern Turkey, Cambridge University Press, 1977 m. isbn 0-5212-9163-1

[8] Robert Bideleux, Ian Jeffries, p. 86.

[Turkey_UN-9] Growth in United Nations membership (1945–2005) 2006-07-03

[Truman_Doctrine-10] Outposts and Allies: U.S. Army Logistics in the Cold War, 1945–1953}

[11] Timeline: Cyprus, by British Broadcasting Corporation 2006-12-12

[12] Turkey's PKK peace plan delayed 2009-11-10

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

@@ Eilutė 14: / Eilutė 14: @@
 == Mongolų valdymas ==
 [[File:IlkhanidHorseArcher.jpg|thumb|right|A Mongolų raitas lankininkas XIII a.]]
-[[1243]] m. Mongolai nugalėjo Seldžiukų armijas Kosedago mūšyje, Rumo sultonatas tapo mongolų vasalu. Todėl jie parado valdžią, paskutinis Seldžiukų sultonas mirė [[1308]] m. Dėl mongolų invazijos į Iraną ir aplinkines sritis turkai kėlėsi į Vakarų Anatoliją<ref>[http://www.h-net.org/~fisher/hst373/readings/inalcik5.html Halil Inalcik. "The Question of the Emergence of the Ottoman State"]</ref>.
+[[1243]] m. Mongolai nugalėjo Seldžiukų armijas Kosedago mūšyje, Rumo sultonatas tapo mongolų vasalu. Todėl jie parado valdžią, paskutinis Seldžiukų sultonas mirė [[1308]] m. Dėl mongolų invazijos į Iraną ir aplinkines sritis turkai kėlėsi į Vakarų Anatoliją<ref>[http://www.h-net.org/~fisher/hst373/readings/inalcik5.html Halil Inalcik. "The Question of the Emergence of the Ottoman State"]</ref>. Mongolams valdant turkai Anatolijoje įkūrė daug kunigaikštysčių (beilikų). Stipriausi iš jų buvo Karamanoğlu ir Germiyan centrinėje Anatolijos srityje. Pagal Egėjo pakrantę iš šiaurės į pietus buvo Karesi, Saruhan, Aydınoğlu, Menteşe ir Teke kunigaikštystės. Candaroğlu valdė Juodosios jūros sritį aplink [[Kastamonu]] ir Sinopą<ref>[http://books.google.com/books?id=Cbj2G4l7elYC&pg=PA5&ots=a1AhurHzHu&dq=beylik&output=html&sig=VTuPvTM8SoOXkXeMsWFIc69Z8k8&hl=en  European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey] ISBN 0-521-64221-3 1999 m.</ref>. Osmanų dinastijos kunigaištystė buvo šiaurės vakarų Anatolijoje, tuomet tai buvo nežymi kunigaikštystė. Tačiau per 200 metų ji tapo imperija, užėmusia Balkanus ir Anatoliją<ref name="Ottomans">Patrick Kinross ''The Ottoman Centuries: The Rise and Fall of the Turkish Empire'', Morrow, 1977, isbn=0-6880-3093-9</ref>.
 == Osmanų imperija ==
 {{main|Osmanų imperija}}
+[[Image:Zonaro GatesofConst.jpg|thumb|left|upright=0.8|Mehmedas II įžengia į Konstantinopolį, [[Fausto Zonaro]] paveikslas]]
 Osmanų beilikų pirmoji sostinė buvo įkurta [[Bursa|Bursoje]] [[1326]] m. Po plėtros į Europą ir Anatoliją, [[1453]] m. valdant [[Mehmedas II|Mehmedui II]] osmanai [[Konstantinopolio žlugimas|užėmė Konstantinopolį]] ir beveik užbaigė Bizantijos užkariavimą. XV-XVII a. Osmanai plėtė savo valdas į Rytų ir Centrinę Europą, Kaukazą, Šiaurės Afriką, Arabijos pusiasalį, Siriją ir Viduržemio jūros salas.
+Osmanų imperijos galios ir prestižo viršūnė buvo XVI-XVII a., kai valdė sultonas Suleimanas Nuostabusis. Besiverždami į Centrinę Europą turkai pykosi su [[Šventoji Romos imperija|Šventąja Romos imperija]] ir [[Abiejų Tautų Respublika]]<ref name="Ottoman_Turkey">Jay Shaw and Kural Shaw, Ezel, ''History of the Ottoman Empire and Modern Turkey'', Cambridge University Press, 1977 m. isbn 0-5212-9163-1</ref>. Be to Osmanai nuolat kariavo su Persija dėl teritorijų. Jūrojie jie varžėsi su Šventąja lyga (Habsburgų [[Ispanija]], [[Venecijos respublika]] ir Švento Jono Riteriai) dėl Viduržemio jūros kontrolės. [[Indijos vandenynas|Indijos vandenyne]] turkų laivynas susidurdavo su [[portugalai]]s, kad apgintų prekybos tarp Europos ir Tolimųjų Rytų monopolį, kuriam kėlė grėsmę [[Gerosios Vilties kyšulys|Gerosios Vilties kyšulio]] atradimas [[1488]] m.
+Karlovicų sutartis [[1699]] m. žymi Osmanų imperijos nuosmūkio pradžią. Imperija prarado teritorijų: Austrijai atiteko visa [[Vengrija]] ir [[Transilvanija]], išskyrus Banatą, Venecija gavo [[Dalmatija|Dalmatiją]] ir Morėją ([[Peloponesas]] Pietų Graikijoje), [[Lenkija]] - Pdoliją<ref>Robert Bideleux, Ian Jeffries, p. 86.</ref>. XIX-XX a. Osmanų imperija toliau praradinėjo sritis, įskaitant Graikiją, [[Alžyras|Alžyrą]], [[Tunisas|Tunisą]] ir Balkanus per [[Balkanų karai|Balkanų karus]]. Prarasdama teritorijas imperija tapo [[Vokietija|Vokietijos]], kuri ją aprūpindavo kariais ir įranga, sąjungininke. Osmanų imperija įstojo į Pirmąjį Pasaulinį karą [[Centrinių valstybių sąjunga|Centrinių valstybių]] pusėje, kai dviem Vokietijos kariniams laivams suteikė prieglobstį.
+m. Spalio 30 d. pasirašytos Mudroso paliaubos, o [[1920]] m. [[rugpjūčio 10]] d. Sevro sutartis, kuri nebuvo ratifikuota. Pagal šią sutartį didžiąją dalį imperijos pasidalino Graikija, [[Didžioji Britanija]], [[Prancūzija]] ir [[Italija]].
 == Respublika ==