Juodkalnijos istorija

Juodkalnijos istorija - Juodkalnijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų šalių - Serbijos, Kosovo, Bosnijos ir Hercegovinos istorija.

Ilyrija

I tūkst. pr. m. e. Juodkalnija sudarė Ilyrijos dalį, ir nuo IV a. pr. m. e. jos teritorijoje buvo susikūrusi Ardiajų karalystė - viena dviejų svarbiausių ilyrų valstybių. Didžiausio išsiplėtimo laikais ji valdė taip pat didelę dalį dabartinės Albanijos, o jos sostinė buvo Skodra. Po ilyrų karų ir 165 m. pr. m. e. pralaimėto mūšio karalystė tapo Romos protektoratu, o 27 m. pr. m. e. integruota kaip dalis Ilyriko provincijos.

Mūsų eros pradžioje Ilyrikas pervardintas į Dalmatiją. IV a. pradžioje jos pietinėje dalyje išskirta nauja provincija Praevalitanija didele dalimi sutapo su dabartinės Juodkalnijos teritorija. Pagal didžiausią regiono miestą Doklea kraštas romėnų dar buvo vadinamas Docleata. Valdant romėnams senieji gyventojai ilyrai beveik asimiliuoti, čia įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Romos imperiją padalinus, 330 m. Praevalitanija atiteko Rytų Romos imperijai.

Duklja

Duklja Serbijoje IX a. vid.

Dukljos teritorijos apie 1077 m.

Kuomet slavai 6-7 a. kolonizavo kraštą ir asimiliavo vietos romanizuotus ilyrus, regiono pavadinimas Docleata buvo palaipsniui suslavintas ir tapo Duklja. Čia, kaip ir kitur Vakariniuose Balkanuose, įsitvirtino serbų protėviai. Duklja tapo vienu iš šešių jų etninių regionų (kiti buvo Raška, Bosnija, Travunija, Zahlumija ir Paganija). Pagrindinis iš jų buvo Raška (dab. vakarų Serbijos teritorijose), kur valdė Vlastimirovičiai. Po trumpo Bulgrijos valdymo, Raškoje į valdžią atėjo Časlavas Klonimirovičius (927-960), pirmą kartą sujungęs visas proto-serbų teritorijas, įskaitant Duklją, į vieningą valstybę.

Po Časlavo mirties Serbiją užkariavo Bulgarija, o netrukus ji perėjo Bizantijos imperijai. Taip panaikinus serbų valstybingumą, Vlastimirovičių atstovas Hvalimiras Petrovičius perkėlė sostinę į Duklją, kur valdė kaip pusiau priklausomas nuo Bizantijos kunigaikštis (knez). Tokiu būdu viduramžių serbų politinis ir kultūrinis centras daugiau nei šimtui metų persikėlė į Juodkalnijos pakrantę.

Iki 1018 m. kraštą valdė Vlastimirovičių atšaka Petrovičiai, kartu kontroliavę ir pajūrį šiauriau: Travuniją (dab Hercegovina), Zahlumiją, o taip pat žemyninį ruožą - Podgoriją. Jų valdos XI a. vid. perėjo kitai dinastinei atšakai - Vojislavljevičiams: šių įkūrėjas Vojislavas sukėlė maištą prieš Bizantiją. Po ilgai trukusių karų 1042 m. Duklja galutinai atgavo nepriklausomybę, o jos valdovai nuo 1077 m. ėmė tituluotis karaliais. Taip susiformavo Dukljos karalystė.

XI a. Vojislavljevičiai tapo svarbiausia Vakarų Balkanų dinastija, valdžiusi ne tik Duklją, bet ir aplinkines valstybėles. Jų valdžia išsiplėtė į Rašką ir Bosniją. Jie buvo tokie galingi, kad jų atstovas Konstantinas Bodinas 1072 m. pakviestas tapti Bulgarijos imperatoriumi. Tačiau nuo pat XII a. pradžios valstybė silpo, neteko daugumos teritorijų ir serbų galios centras vėl sugrįžo į Rašką. Nuo 1118 m. Dukljos valdovai tapo Raškos ir Bizantijos marionetėmis.

Serbijos imperijoje

Serbijos imperija (pilka) XIV a.

Apie 1168 m. Raškoje atėjo nauja Vlastimirovičių atšaka Njemaničiai. Jau pirmasis jų valdovas Stefanas Nemanja 1186 m. užėmė Duklją, galutinai nutraukdamas Vojislevljevičių dinastiją ir integruodamas ją į Serbijos karalystę (nuo 1346 m. - Serbijos imperija). Priklausomybė Serbijai truko iki 1360 m.

Serbijos sudėtyje kraštas pradėtas vadinti Zeta, ir traktuotas kaip atskiras administracinis vienetas. Neretai čia atskirai valdyti buvo skiriami Njemaničių dinastijos atstovai, kurie tituluodavosi Serbijos ir Zetos karaliais.

Per visą laikotarpį Zetos kultūrą stipriai veikė Venecija, kuri, kaip ir gretimoje Dalmatijoje, propagavo katalikybę.

Zetos kunigaikštystė

Vakarų Balkanai 1373-1395 m.

1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui Stefanui Dušanui, imperija ėmė byrėti. Ilgainiui čia susiformavo 6 atskiros valstybės, valdomos vietos dinastijų. Tuo pasinaudoję Zetoje į valdžią atėjo vietos didikai Balšičiai, kurie iš pradžių valdė kaip imperijos vasalai, bet nuo 1360 m. - kaip visiškai nepriklausomi. Taip įkurta Zetos kunigaikštystė. Valdant Balšičiams, krašte galutinai įsitvirtino ortodoksų tikėjimas.

1421 m. mirdamas paskutinysis Balšičius Balša III paliko kunigaikštystę savo motinos broliui, Serbijos despotui Stefanui Lazarevičiui ir Zeta vėl pateko į Serbijos sudėtį. Kadangi despotai kovodami su Osmanais negalėjo skirti pakankamo dėmesio Juodkalnijai, 1451 m. čia įsigalėjo nauja vietinė dinastija - Crnojevičiai, valdę iki 1498 m. Jiems valdant kraštas jau tapo žinomas kaip Montenegro, kas, išvertus iš italų kalbos ir reiškia Juodkalnija.

Osmanų imperijoje

Paskutiniaisiais Crnojevičių valdymo metais Juodkalnija aktyviai kovojo su Osmanų imperija, tačiau buvo įjungta į jos sudėtį. 1514 m. čia sukurtas administracinis vienetas Juodkalnijos sandžakas. Tuo pat metu šalies pakrantę kontroliavo Venecija (ši dalis buvo žinoma kaip Venecijos Albanija), o kalnuotose vietovėse 1516 m. unikali Balkanams teokratinė valstybė, valdoma vyskupų (vladikų). Nuo 1696 m. šis postas buvo paveldimas Petrovič-Njegoš dinastijos.

Nepriklausoma Juodkalnija

1852 m. Juodkalnijos vyskupas Danilo II sekuliarizavo šalį, ėmė tituluotis kunigaikščiu. Taip įkurta nominaliai nuo Osmanų imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikštystė. Šaliai ne kartą patyrus triuškinančias pergales prieš turkus, 1878 m. Berlyno kongrese Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybė nuo Turkijos imperijos. Valstybė sparčiai modernizavosi, 1905 m. išleista konstitucija.

1910 m. Juodkalnija tapo karalyste. Po Balkanų karų (1912-1913) galutinai nustatytos jos sienos. Šiais sprendimais Juodkalnija nebeteko savo istorinių žemių pietuose (su Škoderiu), kurios atiduotos Albanijai. Vietoj to, ji tuo metu valdė žemes rytuose (visą istorinį Sandžaką).

Jugoslavijoje

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 m. valstybę okupavo Austrija-Vengrija, paskutinysis karalius Nikolas pabėgo iš šalies, Juodkalnija 1922 m. buvo įjungta į Serbų, kroatų ir slovėnų karalystę (ji sudarė Zetos banatą). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ji tapo socialistinės Jugoslavijos dalimi.

Jugoslavijai skylant, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, 1992 m. Juodkalnija liko jos sudėtyje kartu su Serbija.

Nepriklausomybė

Tačiau didėjant įtampai tarp abiejų sudėtinių dalių, 2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę, įteisindamas 2006 m. gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus.