Lietuvos nacionalinis dailės muziejus: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 54: | Eilutė 54: | ||
[[Kategorija:Vilniaus muziejai|Dailes]] |
[[Kategorija:Vilniaus muziejai|Dailes]] |
||
[[Kategorija:Lietuvos meno muziejai|Dailes]] |
|||
[[de:Lietuvos dailės muziejus]] |
[[de:Lietuvos dailės muziejus]] |
||
08:22, 3 rugpjūčio 2010 versija
Lietuvos dailės muziejus – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Vilniuje. Nuo 1941 m. Vilniaus valstybinis dailės muziejus, nuo 1966 m. – LTSR valstybinis dailės muziejus, nuo 1990 m. – Lietuvos dailės muziejus. Steigėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Nuo 1995 m. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narys.
Istorija
Muziejus įkurtas 1941 m. 1933 m. įkurto Vilniaus miesto muziejaus pagrindu. Lietuvai atgavus Vilnių 1940 m. liepos 28 d. direktoriumi paskirto A. Valeškos iniciatyva Vilniaus miesto muziejaus rinkiniai iš apgriuvusių Oginskių rūmų perkelti į Rotušę, kuri muziejui perduota Vilniaus miesto burmistro nurodymu. Fondus sudarė kūriniai, paveldėti iš to muziejaus, Lietuvių mokslo draugijos, įsigyti iš nacionalizuotų dvarų, įstaigų kolekcijų, supirkti iš privačių asmenų.[1] 1941 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto muziejus buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi. Jo ekspozicijos lankytojus pakvietė 1941 m. balandžio 13 d. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis eksponatų buvo išvežta, sunaikinta arba sugadinta. Moksliniai Lietuvos dailės muziejaus muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statusas suformuluotas ir įtvirtintas 1944–1949 m., kai muziejui vadovavo profesorius Levas Karsavinas. 1967 m. šalia tuo metu buvusio Lietuvos dailės muziejaus centrinio pastato (Vilniaus rotušė, kurioje dabar veikia Menininkų rūmai) buvo pastatyti Dailės parodų rūmai, dab. Šiuolaikinio meno centras.
Muziejui priklausė:
- 1964–1992 m. – Teatro ir muzikos muziejus, dab. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
- 1975–1991 m. – Visų Šventųjų bažnyčia, kurioje veikė Liaudies meno muziejus
- 1978–1995 m. – Verkių rūmai su ekspozicija
- 1990–1997 m. – Renavo rūmai, dab. Mažeikių muziejaus padalinys
- 1995–1997 m. – Paežerių dvaras, dabar Vilkaviškio krašto muziejus
Muziejus 1966–1970 m. leido tęstinį leidinį „Muziejai ir paminklai“, nuo 1996 m. leidžiamas „Lietuvos dailės muziejaus metraštis“
Veikla ir fondai
Lietuvos dailės muziejus renka, saugo, tiria ir restauruoja kūrinius, rengia parodas, konferencijas, vykdo švietimo programas, leidžia katalogus ir leidinius apie dailę. Fondus sudaro daugiau kaip 204 600 kūrinių (2007 m.): XIV a. – XX a. antrosios pusės Lietuvos ir užsienio šalių vaizduojamosios, taikomosios dailės kolekcijos, lietuvių etnografijos ir archeologijos rinkiniai.
Muziejaus padaliniai
- Vilniaus paveikslų galerija, įkurta 1956 m., veikė Vilniaus katedroje; nuo 1994 m. veikia Chodkevičių rūmuose
- Prano Gudyno restauravimo centras, įkurtas 1979 m.; nuo 1946 m. veikė restauravimo dirbtuvės
- Taikomosios dailės muziejus, įsteigtas 1987 m. atstatytuose Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rūmuose
- Nacionalinė dailės galerija, 1993–1999 m. veikė buvusio LTSR revoliucijos muziejaus pastate; nuo 2004 m. rekonstruojama
- Užsienio šalių dailės galerija, nuo 1996 m. veikianti J. Radvilos rūmuose
- Šiuolaikinės dailės informacijos centras, nuo 2000 m., buvęs Soroso šiuolaikinio meno centras
- Palangos gintaro muziejus, įsteigtas 1963 m. Tiškevičių rūmuose
- Klaipėdos paveikslų galerija, įkurta 1970 m., nuo 2004 m. Prano Domšaičio galerija
- Klaipėdos laikrodžių muziejus, įkurtas 1984 m.
- Miniatiūrų muziejus, 1982–2006 m. Juodkrantės parodų salė
Direktoriai
- Adolfas Valeška – 1940–1944 m.
- Levas Karsavinas – 1944–1949 m.
- Bronius Petrauskas – 1949 – 1950 m.
- T. Filipaitis – 1950 – 1953 m.
- Pranas Gudynas – 1953–1979 m.
- Romualdas Budrys – nuo 1979 m.
Literatūra
Kiti straipsniai
Šaltiniai
- ↑ Adolfas Valeška. Svarbiausios autobiografinės žinios
- ↑ Irena Dobrovolskaitė. Lietuvos dailės muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 205 psl.