Pasaulio etninė muzika

Pasaulio etninė muzika (angl. World music) - įvairiausių pasaulio tautų (tačiau paprastai ne Europos, JAV) etninę (liaudies) muziką apimantis terminas. Šiuo terminu įvardijama ne tik Azijos, Afrikos, Okeanijos, Lotynų Amerikos muzika, tačiau ir Vakarų pasaulio atlikėjų muzika, kurioje gausu rytietiškų, egzoiškų motyvų. Kita vertus, ne tik įvairių kraštų liaudies muzika, bet ir kiti tu šalių muzikos stiliai, turintys egzotišką skambesį (pvz. klasikinė indų muzika, Brazilijos populiarioji muzika, morna, sufijų muzika, regis ir kt.) priskiriami world music kategorijai. Naudojami įvairūs egzotišką skambesį kuriantys instrumentai (ūdas, dudukas, didžeridu, sitaras, chomėjus, dūdmaišis ir kt.). Dažnai šių instrumentų garsai susintetinti. Vakarietiška liaudies muzika į šį terminą paprastai nepatenka, nebent joje gausu rytietiškų, egzotiškų motyvų, arba ji gan skirtinga nuo įprastos liaudies muzikos (pvz. fado, keltiška muzika, balkanų muzika). Pati World music taip pat gali būti persipynusi su kitais stiliais: pvz. egzotinės melodijos su ryškiu, „plaukiojančiu“ vokalu vadinama etninė ethereal muzika (pvz. Azam Ali, Dead Can Dance, Irfan), world music su susintetintais garsais, foniniais vokalais dažnai persipina su ambient arba New Age stiliumi (pvz. Deep Forest).

Nors Europoje muzikinėmis kitų kraštų tradicijomis domėtasi jau renesanse, plačiau Vakaruose ji pradėjo plisti XX a. antroje pusėje. Termino world music išpopuliarinimas priskiriamas JAV etnomuzikologui Robert E. Brown. Pasaulio etninės muzikos sostine galima laikyti Paryžių, nes dėl imigrantų iš Artimųjų Rytų, Afrikos gausos ten susidarė savitos muzikinės tradicijos, dažnai komponuojančios skirtingų stilių elementus. Būtent šiame mieste 1982 m. pradėtas rengti kasmetinis pasaulio muzikos dienos (Fête de la Musique) festivalis. 1980 m. Anglijoje susikūrė World of Music, Arts and Dance organizacija, kuri skleidžia pasaulio etninės muzikos idėjas, rengia tarptautinius festivalius įvairiose šalyse. Nors įvairių pasaulio kultūrų etninė muzika plačiai pradėta taikyti Vakarų atlikėjų, tačiau ir į ją pačią pateko daug hip-hopo, džiazo, rNb, elektronikos, pop muzikos elementų.

Dalis muzikos ekspertų, pvz. David Byrne kritikuoja terminą world music kaip grynai komercinį ir stereotipinį, apimantį beveik nieko tarpusavyje bendro neturinčią muziką (nuo Bolivudo filmų dainų iki sofistikuotos, kosmopolitinės Brazilijos muzikos, nuo valstybinio Bulgarijos choro Le Mystère des Voix Bulgares iki apie narkotikus dainuojančių šiaurės Meksikos grupių, ar nuo milijonus uždirbančių atlikėjų kaip Ricky Martin iki Tailando kalnų tautų muzikos).