Romanų kalbos: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Thijs!bot (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: oc:Lengas romanicas
TobeBot (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: nap:Lengue neolatine
Eilutė 144: Eilutė 144:
[[mt:Lingwi Romaniċi]]
[[mt:Lingwi Romaniċi]]
[[nah:Romatlahtōlli]]
[[nah:Romatlahtōlli]]
[[nap:Lengue neolatine]]
[[nl:Romaanse talen]]
[[nl:Romaanse talen]]
[[nn:Romanske språk]]
[[nn:Romanske språk]]

12:54, 8 liepos 2010 versija

Romanų
PaplitimasEuropa
Kalbų skaičius25
Kilmėindoeuropiečių
>italikų
>>romanų
Geografinis paplitimas
Klasifikacijarytų romanų, vakarų romanų

Romanų kalbosindoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose labiau paplitusi buvo graikų kalba, o pietuose, o musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, .lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės - ere virto prancūzų -oir (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės - are virto prancūzų - er (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės - ere virto prancūzų - re (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės - ire virto prancūzų - ir (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolimesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių. laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis, analitinėmis - formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko h, žodžio galo - m, tarp balsių b virto v, tarp balsių c, p, t suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 500 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: iberiškasis (ispanų, portugalų, katalonų), gališkasis (prancūzų, provansalų), itališkasis (italų, reto - romanų (ladinų), sardinų), o rytinių romanų grupę – 2 pogrupiai: šiaurės Dunojaus (rumunų, moldavų), pietų Dunojaus (arumunų. meglenų, istrų, dalmatų (mirusi)).

Klasifikacija

Detalesnė romanų kalbų ir tarmių klasifikacija (iš vakarų į rytus):

Nuorodos


Šablonas:Link FA