Ana Karenina

Ana Karenina – rusų autoriaus Levo Tolstojaus romanas, pirmą kartą spausdintas dalimis periodiniame leidinyje Ruskii Vestnik nuo 1875 iki 1877 metų. Tolstojui susiginčijus su šio leidinio redaktoriumi Michailu Katkovu dėl klausimų iškeltų paskutiniuose novelės skyriuose, pabaigta novelė pasirodė kaip knyga, vėliau.

L. Tolstojus šią knygą laikė pirmuoju tikru savo romanu. Anos personažas greičiausiai sukurtas įkvėptas vyresniosios rusų poeto Aleksandro Puškino dukters Marijos Hartung asmenybės. (1832–1919). Netrukus po to, kai sutiko ją, Tolstojus pradėjo skaityti Puškino prozą.

Nors dauguma Rusijos kritikų pasisakė apie novelės publikaciją kaip apie nieko vertą „lengvabūdišką aukštuomenės romaną“, Fiodoras Dostojevskis jau tada pripažino šį darbą „nepriekaištingu meno kūriniu“. Jo nuomonę parėmė ir Vladimiras Nabokovas, kuris ypač žavėjosi „nepriekaištinga Tolstojaus stiliaus magija“: pirmuose skyriuose subtiliai pristatytu judančio traukinio motyvu (vaikai žaidžiantys su žaisliniu traukiniu), vėliau išplėtotu sekančiose romano dalyse (Anos košmaras) tuo budu atvedant iki didžiojo finalo.