Buchara

Poi Kaljano mečetė

Buchara (uzb. Buxoro, pers. بُخارا) - miestas centriniame Uzbekistane, prie istorinio Šilko kelio. Vilojeto centras. 237,9 tūkst. gyventojų (1999 m.).

Istorija

Buchara - vienas seniausių ir istoriškai svarbiausių Vidurinės Azijos miestų. Miesto amžius siekia daugiau nei 2500 m., nors apylinkės gyvenamos nuo priešistorinių laikų. Pasak legendos jo įkūrėjas Turkestano valdovas Afrasiabas. Kadangi Buchara buvo prie Šilko kelio, čia klestėjo prekyba, buvo svarbi karavanų stotis. Senovėje priklausė Sogdo regionui - Achmenidų imperijos provincijai. II-III a. priklausė Kangiujo valstybei, vėliau - Eftalitų valstybei, Vakarų Tiurkų kaganatui. VII a. išplito islamas. Buchara tapo svarbiu religiniu bei mokslo centru. XVI a. miestą apjuosė gynybinė siena. Buchara tapo galingo Bucharos chanato sostine. XIX a. miestą užėmė Rusijos imperija, vėliau - SSRS, ir priskyrė prie Uzbekijos SSR.

Architektūra

Buchara - unikalus savo architektūriniu paveldu miestas. Dėl to, 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bucharos senamiesčiui būdinga viduramžių arabiška (IX-XVII a.) architektūra su siauromis gatvelėmis, bazarais. Išlikusi miesto gynybinė siena, Arko citadelė, Talipačo vartai, architektūriniai kompleksai ir ansambliai (Bachaudino Nakšbando, Liabi chauzo, Chodža Gaukušano, Poi Kaljano, Čork Bakro ir kt.), mauzoliejai (Saif ad Din Bocharzi, Samanidų - IX-X a., Čašma Ajubo), gausu medresių, mečečių, minaretų (garsiausias - Kaljano).