Juozas Purickis

Juozas Purickis
Gimė	1883 m. balandžio 19 d. Jiezno valsčius, Trakų apskr.
Mirė	1934 m. spalio 25 d. (51 metai) Kaunas
Veikla	diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas
Alma mater	Kauno kunigų seminarija Peterburgo dvasinė akademija Fribūro universitetas

Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsčius, Trakų apskr. – 1934 m. spalio 25 d. Kaune) – diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.

Biografija

Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.

1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. aukso medaliu baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 1913–1918 m. išgalvota Korybuto pavarde studijavo Fribūro universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1919 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. 1916–1919 m. Šveicarijoje leidžiamo provokiško žurnalo „Litauen“ redaktorius.

1918 m. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybos narius. Sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius. 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. oficialus atstovas Vokietijoje. 1920 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija jį išrinko savo atstovu į Steigiamąjį Seimą. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.

1920–1921 m. užsienio reikalų ministras. Liucijui Želigovskiui užgrobus Vilnių, apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1921 m. gruodžio 12 d. dėl spekuliacinės bylos (apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu) iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas Petrui Klimui. 1925 m. vasario mėn. Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.

Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“ (1930 m. redagavo), „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vyganto slapyvardžiu. 1925–1929 m. buvo rašytojų ir žurnalistų, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.

1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, 1927 m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie tautininkų. 1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“.

Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas), kapas neišliko.

Kūryba

Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie Gardiną, veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ (1914 m.), „Žurnalisto profesija“ (1933 m.).

Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.

Atminimo įamžinimas

• 1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams Giruliuose suteikė J. Purickio vardą;
• 2004 m. Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją.;
• 2008 m. Žaliakalnyje ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta..