Jungtinių Valstijų Senatas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Jouli (aptarimas | indėlis)
Luckas-bot (aptarimas | indėlis)
Eilutė 26: Eilutė 26:
[[ar:مجلس الشيوخ الأمريكي]]
[[ar:مجلس الشيوخ الأمريكي]]
[[bg:Сенат на САЩ]]
[[bg:Сенат на САЩ]]
[[bs:Senat Sjedinjenih Američkih Država]]
[[ca:Senat dels Estats Units]]
[[ca:Senat dels Estats Units]]
[[cs:Senát Spojených států amerických]]
[[cs:Senát Spojených států amerických]]

17:14, 27 balandžio 2010 versija

Senato ženklas
Henris Klėjus pristato Senatui 1850 m. kompromisą
Senatas per Prezidento Endriu Džonsono apkaltą 1867 m.

JAV Senatas (angl. United States Senate) - vieneri iš dviejų JAV Kongreso rūmų, paprastai laikomi aukštaisiais rūmais. Kiekviena valstija į Senatą siunčia po 2 atstovus, vadinamus senatoriais. Dėl to Senatą sudaro 100 senatorių.

Iš pradžių senatorius rinkdavo valstijų legislatūros, tačiau 1913 m. balandžio 8 d. ratifikavus septynioliktąją JAV Konstitucijos pataisą senatoriai pradėti rinkti tiesiogiai. Senatoriaus kadencija trunka šešerius metus. Tačiau rinkimai rengiami kas porą metų, vienu metu perrenkant apie trečdalį Senato. Vieną ir tą pačią valstiją atstovaujantys senatoriai renkami ne tais pačiais metais.

Pagal JAV Konstituciją Senato pirmininkas (angl. President of the Senate) yra Viceprezidentas. Jis turi teisę balsuoti tik tada, kai nuo jo balso priklauso balsavimo baigtis. Nesant Viceprezidento, Senato posėdžiams pirmininkauti gali iš senatorių renkamas laikinasis Senato prmininkas (angl. President pro tempore). Tačiau iš tikrųjų paprastai pirmininkauja ne Viceprezidentas ir ne laikinasis Senato primininkas, o pastarojo įgaliotas senatorius. Taip pat daugumos ir mažumos partijos išsirenka, atitikamai, daugumos ir mažumos lyderius, kurie nustato, kurius nutarimus jų partijos senatoriai turi palaikyti, o kuriems priešintis, ir „rimbus“ (angl. whip), kurie rūpinasi, kad senatoriai balsuotų taip, kaip nurodė partijos vadovybė.

Per debatus senatoriai gali kalbėti tik pirmininkaujančiajam leidus, nors jis privalo suteikti žodį pirmajam jo paprašiusiam senatoriui. Visos kalbos yra adresuojamos pirmininkaujančiajam, kiti senatoriai gali būti minimi tik trečiuoju asmeniu. Senatorių kalbų turinys ir trukmė neribojami. Tai nutarimų priėmimui sustabdyti: vienas ar daugiau senatorių sako ilgas kalbas, kol dauguma sutinka klausimo svarstymą atidėti. Tokia taktika, vadinama filibusteriu, pirmą kartą buvo panaudota 1841 m. Ilgiausią tokią kalbą, trukusią 24 val. 18 min., yra pasakęs senatorius Stormas Turmondas 1957 m. 1917 m. buvo priimta taisyklė, leidžianti nutraukti debatus, jei tokį pasiūlymą palaikys dviejų trečdalių dauguma, tačiau filibusteris vid dar yra naudojamas.

Balsavimai Senate paprastai vyksta balsu. Tokiu atveju senatoriai savo nuomonę už išreiškia žodžiu „Taip“ (angl. Aye), o nuomonę prieš - žodžiu „Ne“ (angl. No). Pirmininkaujantysis iš klausos nustato, kurių balsų buvo daugiau. Jei tokio balsavimo rezultatas ginčytinas, rengiamas vardinis balsavimas.

Dalis Senato darbo atliekama komitetuose. Skiriami nuolatiniai komitetai (jų šiuo metu yra 16) ir specialieli komitetai.

Nors Senatas laikomas aukštaisiais rūmais, jo įgaliojimai mažai skiriasi nuo Atstovų rūmų įgaliojimų. Visiems įstatymams reikia abiejų rūmų pritarimo. Tačiau visi įstatymai, susiję su valstybės pajamomis, iš pradžių turi būti svarstomi Atstovų rūmuose. Taip pat tik Atstovų rūmai turi teisę inicijuoti apkaltą, kurią vėliau svarsto Senatas. Senatas, savo ruožtu, tvirtina kai kuriuos Prezidento skiriamus pareigūnus ir ratifikuoja sutartis, nors Viceprezidento paskyrimui reikia ir Atstovų rūmų pritarimo.