Komantas (jotvingis): Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S {{otheruses|
Gugis (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1: Eilutė 1:
{{otheruses|Komantas}}
{{otheruses|Komantas}}
'''Komantas''' (''Skomantas''; [[vokiečių kalba|vok.]] ''Skumand'', [[baltarusių kalba|rusėnų k.]] ''*Koma[n]t''), Sūduvos, kaip [[LDK]] sudėtinės dalies, kunigaikštis, [[jotvingiai|jotvingių]]/sūduvių pasipriešinimo kryžiuočių [[1278]]-[[1283]] m. agresijai vyriausiasis vadas (g. ~1225(?), mirė [[XIII amžius|XIII a.]] pab.).
'''Komantas''' (Skomantas; [[vokiečių kalba|vok.]] ''Skumand'', [[rusėnai|rusėnų k.]] ''*Koma[n]t''), Jotvos/Sūduvos/Dainavos, kaip [[LDK]] sudėtinės dalies, kunigaikštis, [[jotvingiai|jotvingių]]/sūduvių pasipriešinimo [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] [[1277]]-[[1283]] m. agresijai vyriausiasis vadas (g. ~1225(?), mirė [[XIII amžius|XIII a.]] pab.).


Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad [[wikt:Ldk|Ldk]] [[Traidenis|Traidenio]] valdymo laikais Komantas buvo "antrasis žmogus Lietuvoje po didžiojo kunigaikščio".
Manoma, kad valdydamas Sūduvą rezidavo dabartinio Elko miesto ([[Lenkija]]) apylinkėse, prie Skomantų ež. ([[lenkų kalba|lenk.]] Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o (“Komanto pilies”) piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ež., yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie).


Manoma, kad valdydamas Sūduvą Komantas rezidavo dab. Elko miesto ([[Lenkija]]) apylinkėse, prie Skomantų ež. ([[lenkų kalba|lenk.]] Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o ("Komanto pilies") piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ež., yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie). Su Komanto gyvenimu ir veikla iki 1282/1283 m. gali būti susijęs ir Kamantiškių (<*Komantiškių) kaimo ([[Merkinė]]s sen.) vardas.
[[1273]] ir [[1278]] m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] valdomą Kulmo žemę, [[1280]] m. &minus; Sembą. Tais pačiais ar [[1281]] m. Komantas iš savo tėvonijos pasitraukė į [[LDK]] priklausiusią [[Kijevo Rusia|Rusios]] dalį (tikriausiai į [[Gardinas|Gardiną]]), tačiau netrukus galėjo būti perkeltas į [[Žemaitija|Žemaitiją]],&ndash; taip manyti leidžia netoli Veiviržėnų esančio Skomantų k. vardas ir šalia šio kaimo dunksantis didžiulis, XIII a. puikiai įtvirtintas piliakalnis, taip pat netoliese esantys su [[Gediminas|Gedimino]] (spėjamo Komanto sūnaus) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (Vilkų Lauko k., į pietus nuo Kvėdarnos) bei Gedminaičių kaimas (netoli Švėkšnos). Su Komanto gyvenimu Vakarų Žemaitijoje tikriausiai sietinas ir netoli Rietavo esančio Gomantlaukio (“Komanto lauko”) kaimo vardas.


[[1273]] ir [[1278]] m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] valdomą Kulmo žemę, [[1280]] m. &minus; Sembą. Tais pačiais ar [[1281]] m. Komantas iš savosios tėvonijos pasitraukė į [[LDK]] priklausiusią Rusios dalį (tikriausiai į [[Gardinas|Gardiną]]); tiesa, netrukus iš ten jis galėjo būti perkeltas į Vakarų [[Žemaitija|Žemaitiją]],&ndash; taip manyti leidžia netoli Veiviržėnų esančio Skomantų k. vardas ir šalia šio kaimo dunksantis didžiulis, XIII a. puikiai įtvirtintas piliakalnis, taip pat netoliese esantys su [[Gediminas|Gedimino]] (spėjamo Komanto sūnaus) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (Vilkų Lauko k., į pietus nuo Kvėdarnos) bei Gedminaičių kaimas (netoli Švėkšnos). Su tikėtinu Komanto gyvenimu Vakarų Žemaitijoje sietinas ir netoli [[Rietavas|Rietavo]] esančio Gomantlaukio ("Komanto lauko") kaimo vardas.
[[1283]](?) m. Komantas, galbūt nepatenkintas po [[Traidenis|Traidenio]] mirties ([[1282]] m.) pasikeitusiu politiniu savo statusu ar gelbėdamasis nuo [[Mindaugas|Mindaugo]] sūnaus, Ldk [[Domantas|Domanto]] keršto (aktyviausi antimindauginės koalicijos rėmėjai Lietuvoje buvo Vakarų Žemaitijos ir Sūduvos kunigaikščiai), perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas ir kurį laiką gyveno Balgos pilyje.


[[1282]] ar [[1283]] m. Komantas, galbūt nepatenkintas po [[Traidenis|Traidenio]] mirties ([[1282]] m.) pasikeitusiu politiniu savo statusu ar gelbėdamasis nuo [[wikt:Ldk|Ldk]] [[Daumantas|Daumanto]] (spėjamo [[Mindaugas|Mindaugo]] sūnaus) keršto (1248 m. prieš Mindaugą sukilusius jo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą pačioje LDK aktyviausiai rėmė Vakarų Žemaitijos ir Sūduvos kunigaikščiai), perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas ir kurį laiką gyveno Balgos pilyje.
[[1284]] m. Komantas buvo ordino kariuomenės vedlys kryžiuočių žygio į [[Gardinas|Gardiną]] metu, o [[1285]] m. pavasarį jis gavo nedidelę žemės valdą Notangoje ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime ([[prūsų kalba|prūs.]] *Stigeni (iš prūs. ''stīgē'' &ndash; “daržinė”), vok. Steegen, lenk. Stegny,&ndash; netoli Yluvos, dabartinio Elbingo pavieto teritorijoje). Jame neužilgo ir mirė.


[[1284]] m. Komantas buvo kariuomenės vedlys kryžiuočių žygio į [[Gardinas|Gardiną]] metu, o [[1285]] m. pavasarį jis gavo nedidelę žemės valdą Notangoje ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime ([[prūsų kalba|prūs.]] *Stigeni (iš prūs. ''stīgē'' &ndash; "daržinė"), vok. Steegen, lenk. Stegny,&ndash; netoli Prūsų Yluvos, dab. Elbingo pavieto ([[Lenkija]]) teritorijoje). Jame neužilgo ir mirė.
Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto (“Komato”) žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.


Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto ("Komato") žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.
Kai kurie istorikai, pvz., Lietuvoje dirbantis britas Stivenas Rouvelas (Stephen Rowell), Komantą tapatina su rusų XIV a. pab. poemoje “Zadonščina” (“Uždonė”) minimu Gedimino tėvu [[Komantas|Skolomendu]]; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt [[1289]] m.) bent vienas iš trijų Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų iš Notangos grįžo (pabėgo ar buvo išvestas Sembą ir Notangą ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į [[LDK]].


Kai kurie istorikai, pvz., Lietuvoje dirbantis britas Stivenas Rouvelas (Stephen Rowell), Komantą tapatina su rusų XIV a. pab. poemoje ''Zadonščina'' ("Uždonė") minimu Gedimino tėvu ar uošviu "[[Komantas|Skolomendu]]"; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt [[1289]] m.) bent vienas iš Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų iš Notangos galėjo grįžti (pabėgti ar būti išvestas Sembą ir Notangą XIII a. pab. ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į [[LDK]].


== Literatūra ==
== Literatūra ==
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, V., 1985.

Rowell S.C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.
Rowell S.C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.



11:32, 1 birželio 2006 versija

Komantas (Skomantas; vok. Skumand, rusėnų k. *Koma[n]t), Jotvos/Sūduvos/Dainavos, kaip LDK sudėtinės dalies, kunigaikštis, jotvingių/sūduvių pasipriešinimo Vokiečių ordino 1277-1283 m. agresijai vyriausiasis vadas (g. ~1225(?), mirė XIII a. pab.).

Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Ldk Traidenio valdymo laikais Komantas buvo "antrasis žmogus Lietuvoje po didžiojo kunigaikščio".

Manoma, kad valdydamas Sūduvą Komantas rezidavo dab. Elko miesto (Lenkija) apylinkėse, prie Skomantų ež. (lenk. Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o ("Komanto pilies") piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ež., yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie). Su Komanto gyvenimu ir veikla iki 1282/1283 m. gali būti susijęs ir Kamantiškių (<*Komantiškių) kaimo (Merkinės sen.) vardas.

1273 ir 1278 m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė Vokiečių ordino valdomą Kulmo žemę, 1280 m. − Sembą. Tais pačiais ar 1281 m. Komantas iš savosios tėvonijos pasitraukė į LDK priklausiusią Rusios dalį (tikriausiai į Gardiną); tiesa, netrukus iš ten jis galėjo būti perkeltas į Vakarų Žemaitiją,– taip manyti leidžia netoli Veiviržėnų esančio Skomantų k. vardas ir šalia šio kaimo dunksantis didžiulis, XIII a. puikiai įtvirtintas piliakalnis, taip pat netoliese esantys su Gedimino (spėjamo Komanto sūnaus) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (Vilkų Lauko k., į pietus nuo Kvėdarnos) bei Gedminaičių kaimas (netoli Švėkšnos). Su tikėtinu Komanto gyvenimu Vakarų Žemaitijoje sietinas ir netoli Rietavo esančio Gomantlaukio ("Komanto lauko") kaimo vardas.

1282 ar 1283 m. Komantas, galbūt nepatenkintas po Traidenio mirties (1282 m.) pasikeitusiu politiniu savo statusu ar gelbėdamasis nuo Ldk Daumanto (spėjamo Mindaugo sūnaus) keršto (1248 m. prieš Mindaugą sukilusius jo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą pačioje LDK aktyviausiai rėmė Vakarų Žemaitijos ir Sūduvos kunigaikščiai), perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas ir kurį laiką gyveno Balgos pilyje.

1284 m. Komantas buvo kariuomenės vedlys kryžiuočių žygio į Gardiną metu, o 1285 m. pavasarį jis gavo nedidelę žemės valdą Notangoje ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime (prūs. *Stigeni (iš prūs. stīgē – "daržinė"), vok. Steegen, lenk. Stegny,– netoli Prūsų Yluvos, dab. Elbingo pavieto (Lenkija) teritorijoje). Jame neužilgo ir mirė.

Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto ("Komato") žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.

Kai kurie istorikai, pvz., Lietuvoje dirbantis britas Stivenas Rouvelas (Stephen Rowell), Komantą tapatina su rusų XIV a. pab. poemoje Zadonščina ("Uždonė") minimu Gedimino tėvu ar uošviu "Skolomendu"; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt 1289 m.) bent vienas iš Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų iš Notangos galėjo grįžti (pabėgti ar būti išvestas Sembą ir Notangą XIII a. pab. ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į LDK.

Literatūra

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, V., 1985.

Rowell S.C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.

Шпилевский П.М., Путешествие по Полесью и белорускому краю, Минск, 1992, c. 40.