Velykų margučiai

Lietuviški margučiai

Margučiai – Europos tautodailės sritis, - meniškas kiaušinio lukšto marginimas, glaudžiai susijęs su kulto apeigomis. Joje matome tapybinius ir grafinius elementus, kartais jie glaudžiai susiję, kartais gi vienas ar antras iš tų dviejų elementų yra labiau išplėtotas – dominuojąs.

Margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kone visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje. Tikėtina, jog lietuvių tauta margučius perėmė iš slavų, nes latviai jų nebežino. Margučių nepažįsta ir vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios.

Reikšmė

Išperforuotas lukštas kiaušinyje

Sunku nustatyti margučių kilmę. Šiandien jų dirbimas mūsų krašte ir slavuose yra susijęs su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį pažinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Žinome, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išsilikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgį bei Sekmines.

Margučiai Lietuvoje

Rusijos Caro Aleksandro III Velykinis siurprizas savo žmonai Marijai Fiodorovai

Lietuvoje margutis labiausiai susijęs su Velykomis ir Lietuvoje pažįstamas jau iš XVI amžiaus. M. Mažvydas Vaitkūnas 1549 m. išleidęs šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino giesmių vertimą – „Te Deum laudamus“, skiria savo darbą „Welikas pauta“ vietoje Ponuy Sebastianuy Perbanth, Heubtmonuy Ragaynes... 3. diena mėnesis kowa. Metų Diewa uszgimima.

Margučiu kiaušinis yra vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais. Tie raštai padaromi įvairiais būdais kiaušinius dažant.

Dažymo technika

Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Patys margučiai yra daromi dvejopu būdu: išbraižant raštus vašku arba išskutant nudažytą kiaušinio paviršių.

Išbraižymas ant vaško

Vašku išmarginti margučiai (Serbija)

Vašku išmarginti margučiai (Čekija)

Pirmas margučių darymo būdas, trumpai, yra toks: ant trumpos lazdelės pritaisomas skardos vamzdelis, kurio vienas galas yra siauresnis; juo paimamas ištirpytas vaškas, kuriuo ir padengiamas kiaušinio paviršius vienodo storumo linijos raštais. Taip išraižytas kiaušinis yra dedamas į dažus, kurie nudažo tik nepadengtas vašku vietas. Išėmę kiaušinį iš dažų ir nuėmę vašką, gauname dažų spalvos fone baltus raštus. Jeigu norime šiuos raštus padaryti spalvotus, tai nudažytąją kiaušinio dalį vėl padengiama vašku ir patį kiaušinį vėl dedame į bet kurios spalvos dažus, kurie nudažo raštus. Kartoti tą galime tiek kartų, kiek spalvų norime turėti išmargintą margutį.

Vašku išmarginti margučiai (Čekija)

Taip margindami kiaušinius, raštus galime daryti ir dar primityviškiau, būtent: paprastą su galvute špilkute imame tirpdytą vašką ir juo vedame raštus. Tik tokie raštai negali būti ilgesnės vienodo storumo linijos, o tik vieno patraukimo, prasidedančio storai ir pasibaigiančio smailiagaliu.

Skustinis raštas

Skustiniu raštu išmargintas kiaušinis

Dar vienas išskustas margutis

Skustinis raštas yra daromas ant jau nudažyto vienos kurios nors spalvos dažais kiaušinio. Praskusdami dažus iki kiaušinio natūralaus baltumo paviršiaus, gauname raštus. Bt ir čia, pavartojus dar pirmąjį būdą, galime raštus daryti spalvotus.

Pasiekti aukščiau minėtais būdais margučių meniškieji efektai, toli gražu, nėra vienodi. Vieni jų esti ryškių spalvų ir paprastų raštų, šių pastarųjų mažesnės variacijos; spalvoms čia duodama lyg ir dominuojanti reikšmė. Kitur spalvotumui teikiama tik antraeilė reikšmė, bet dėl to dominuoja raštai, jie tampa vis sudėtingesniais ir turtingesniais.

Raštai ir jų pobūdis

Įvairiausių raštų margučiuose vartojama daug ir tą mums liudija nemažas skaičius jiems pavadinti vartojamų vardų: „driežiukai, rinkučiai, grandinėliai, žiedeliai, vabaliukai; kukučiai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, peteliškės, kriputės, turkliukai, rūtelės, vištos kojelės, snaiguolės“ ir t. t. Apskritai, tuos raštus imdamas, žymiausias margučių tyrinėtojas Tadas Daugirdas, prieina tokią išvadą: begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darąas asmuo vadovaujasi tik fantazija. Tačiau, įsižiūrėję į tuos raštus iš arti, ryškiai galime pastebėti, kad didesnis vaidmuo čia pareina daugiau iš tradicijos, negu iš fantazijos. Matome raštų, kurie beveik visoms margučius vartojančioms tautoms yra bendri; vieni iš jų yra charakteringi tik tam tikrai apylinkei, o kiti yra tokie pat, kokius aptinkame priešistorinių laikų kapuose randamuose daiktuose; daugumą margučių raštų galime taip pat rasti kituose mūsų liaudies meno dirbiniuose.

Vis dėlto tenka pažymėti, kad tarp jų nemaža yra vien su margučiais suaugusių ir savo požymiais visiškai skirtingų nuo kitų mūsų charakteringų liaudies meno raštų. Be to, pasitaiko ir labai individualizuotų raštų, išplėtotų į puikiausią grafišką mezginį, savo formų traktavimu ir perjautimu niekuo nesiskiriančių nuo didelių grafiškų darbų.

Margučių bendrą charakteristiką galime nusakyti taip: margučių brėžtinio rašto pagrindinis spalvos tonas yra juodas bei tamsiai rudas, skustinio (skutinėto) – mėlynas, raudonas. Pagal pirmąją tevhniką daryti raštai garsūs drąsiomis ir ryškiomis linijomis, antrąją gi – ažūriškumu. Abi technologijos priduoda margučiams ryškų grafiškumą, o raštų įvairumas ir turingumas padaro juos ne tik gražiais objektais, bet ir branginta medžiaga mūsų liaudies ornamentams studijuoti.

Šaltiniai

Prof. E. Volteris. Velykų Margučiai „Iliustruotoji Lietuva“. 1927, m. Nr. 15 (68).

Paulius Galaunė. Margučiai „Lietuvių liaudies menas“. 1988, m.