Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
359 pridėti baitai ,  prieš 11 metų
nėra keitimo aprašymo
'''Petras Skarga''' ('''Piotr Skarga''', {{pl|Piotr Powęski}}; [[1536]] m. [[vasario 2]] d. Grójece - [[1612]] m. [[rugsėjo 27]] d. [[Krokuva|Krokuvoje]]) – [[Jėzuitai|SJ]], [[LDK]] [[visuomenės veikėjas]], [[jėzuitas]], [[hagiografas]], rašytojas, [[polemikas]], teologas, [[kontrreformacija|kontrreformacijos]] kovotojas.
== Biografija ==
P.Skarga gimė [[Grojecas|Grojece]], netoli [[Varšuva|Varšuvos]]. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų - tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis [[Pranciškus]], rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. [[Petras Skarga]] lankė parapinę mokyklą [[Grojece]], kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat [[katekizmas| katekizmo]], giedojimo ir šiek tiek [[lotynų kalba| lotynų kalbos]] gramatikos.
[[1552]] m. įsirašė į [[Krokuvos]] akademija|Krokuvos akademiją]]. Tenai trejus metus studijavo [[Teologija|teologijos]] mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas [[Bakalauro laipsnis|bakalauro laipsnis]].
[[1555]] m. [[P.Skarga]] pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie [[Šv. Jonas|šv. Jono]] kolegijos.
[[1564]] m. buvo įšventintas [[kunigas|kunigu]] ir tuoj paskirtas [[kanauninkas|kanauninku]], o po kiek laiko - [[Lvovas|Lvovo]] kapitulos [[kancleris|kancleriu]]
[[1568]] m., daugelio atkalbamas, išvyko į [[Roma|Romą]]. Ten P.Skarga studijavo teologiją, klausė Vatikano [[Šv.Petras|šv. Petro]] bazilikoje išpažinčių, įstojo į [[Jėzuitai|jėzuitų]] noviciatą.
[[1569]] įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Lietuva|Lietuvos]] jėzuitų mokyklose.
[[1571]] m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove.
Vyresnybės pasiųstas, [[1573]] m. sausio mėnesį [[P.Skarga]] atvyko į [[Vilnius|Vilnių]] padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui [[Stanislovui Varševickui]].
[[1579]] m. jėzuitai Vilniuje įkūrė [[akademija|akademiją]], kurios pirmuoju [[rektorius|rektoriumi]] buvo paskirtas [[P.Skarga]], pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių [[Steponas Batoras|Steponą Batorą]] aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus - nuo [[1579]] iki [[1584]] metų.
[[1583]] m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas [[Livonija|Livonijos]] vietininko patarėju.
[[1584]] m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į [[Krokuva|Krokuvą]]. Kaip rašo kunigas [[Kazimieras Džymala]] (Kazimierz Drzymala), “po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva” (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, [[1984]], p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P.Skarga šiame mieste įkuria kelias [[organizacija|organizacijas]]. Pirmoji jų - “Gailestingumo brolija” (“Bractwo Milosierdzia”) - pradėjo veiklą jau [[1584]] metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki [[1948]] metų. Prie “Gailestingumo brolijos” [[P.Skarga]] prijungė bažnytinį banką “Varguolių kamara” (“Komora potrzebujących”), padėjo susikurti draugijai “[[Šv. Mykalojus|Šv. Mikalojaus skrynelė]]” (“Skrzynka sw. Mikolaja”), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, [[P.Skarga]] su kitais [[kapitula|kapitulos]] nariais įkūrė “[[Šv“Šv. Lozoriaus broliją]]”broliją” (“Bractwo sw. Lazarza”).
Nuo [[1588]] m. [[P.Skarga]] tapo [[Zigmantas Vaza|Zigmanto III]] rūmų pamokslininku.
[[1612]] m. [[Velykos|Velykų]] pirmąją dieną [[76]] metų P.Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro [[Bažnyčia|bažnyčioje]] Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti [[Šventosios Mišios|Mišių]], tik kiekvieną dieną priimdavo [[Eucharistija|šv. Komuniją]]. [[1612]] m. [[rugsėjo 27 d]]. žymusis pamokslininkas mirė.
== Kūryba ==
Populiariausias Skargos veikalas [[Żywoty świętych]] (Šventųjų gyvenimai, 1579) yra pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas, kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis [[Motiejaus Valančiaus]] hagiografiniams pasakojimams.
Anoniminis naudotojas

Naršymo meniu