Antanas Baranauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vienuolis (aptarimas | indėlis)
S →‎Nuorodos: Giesmių rinkinėlis
KVZ (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 3: Eilutė 3:
|vardas = Antanas Baranauskas
|vardas = Antanas Baranauskas
|nuotrauka =Antanas Baranauskas.jpg
|nuotrauka =Antanas Baranauskas.jpg
|gimė ={{Gimė|1835|1|17}}<br />[[Anykščiai]]
|gimė ={{Gimė|1835|1|17}}<br />[[Anykščiai| Anykščiuose]]
|mirė ={{Mirties data|1902|11|26|1835|1|17}}<br />[[Seinai]]
|mirė ={{Mirties data|1902|11|26|1835|1|17}}<br />[[Seinai| Seinuose]]
|žanras =[[Poezija]]
|žanras =[[Poezija]]
|žymiausi_darbai=''„[[Anykščių šilelis]]“''
|žymiausi_darbai=''„[[Anykščių šilelis]]“''
}}
}}
'''Antanas Baranauskas''' ([[1835]] m. [[sausio 17]] d. – [[1902]] m. [[lapkričio 26]] d.) – lietuvių poetas, kalbininkas, [[Seinai|Seinų]] vyskupas nuo 1897 m. Rašytojo [[Antanas Vienuolis|A. Vienuolio]] dėdė.
'''Antanas Baranauskas''' ([[1835]] m. [[sausio 17]] d., [[Anykščiai| Anykščiuose]], [[Utenos apskritis| Utenos apskrityje]] – [[1902]] m. [[lapkričio 26]] d., [[Seinai| Seinuose]]) – lietuvių poetas, kalbininkas; nuo 1897 m. [[Seinai|Seinų]] vyskupas. Rašytojo [[Antanas Vienuolis|A. Vienuolio]] dėdė.


== Biografija ==
== Biografija ==

02:30, 23 vasario 2010 versija

Antanas Baranauskas
Antanas Baranauskas
Gimė 1835 m. sausio 17 d.
Anykščiuose
Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. (67 metai)
Seinuose
Žanrai Poezija
Žymiausi darbai Anykščių šilelis

Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d., Anykščiuose, Utenos apskrityje1902 m. lapkričio 26 d., Seinuose) – lietuvių poetas, kalbininkas; nuo 1897 m. Seinų vyskupas. Rašytojo A. Vienuolio dėdė.

Biografija

Paminklas A. Baranauskui Rumšiškėse, miškelyje pakeliui nuo bažnyčios link Kauno marių pakrantės

Gimė Anykščių Jurdzike, valstiečių šeimoje. 1841-1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845-1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. 1848-1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851-1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose (1853-1856 m.).

Tebedirbant Sedoje su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A.Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A.Baranauską stoti į Varnių seminariją. Tuo metu garsi Žemaitijos rašytoja K.Pronievska skatino A.Baranauską daugiau rašyti ir lietuviškai. 1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1862 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Leveno universitetuose. 1865 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1865 m. gruodį buvo atšauktas į savo vyskupystę. Iš pradžių dirbo katedros vikaru, 18671884 m. – Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius. 1884-1897 m. Žemaičių pavyskupis, 1897-1902 m. Seinų vyskupas.

Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju.

Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro apie 1851 m. A.Baranauskas parašė Vainą vilko ir piemenų bei Mažų dienų atsiminimus. 1853 m. spalio 27 d. dirbdamas Vainute parašė trumpą pasakėčią Góra i dolina. 1853-4 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis Saulatekis. 1855 m. kovo 30-31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854-55 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. Iki pažinties su Karolina Pronevska ir Kairiu Baranausko poezija buvo nereikšminga. Daugiausiai poezija užsiėmė 1855-1859 m., t. y. pažinties su Pronievska metu, seminarijos ir iš dalies akademijos studijų metu. 1856 m. rudenį susipažinęs su Kairiu ir Viksva, spalio 23 d. parašė Kairiui lietuvišką Paswiejkinimą dienoj Warduviu.

1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851-57 m. lenkiškos poezijos rinkinį, tiksliau papildė 1855 m. gegužės mėn. Pranevskos peržiūrėtą Wiersze układane przez A.J.F. Baranowskiego. Nors šį rinkinį jis skyrė tėvams, teigdamas, kad nedrįstąs jo spausdinti, tačiau rankraščio gale yra 1861 V 4, Panevėžio cenzoriaus Vinco Urbanavičiaus leidimas rinkinį spausdinti. Tuo metu jam didelę įtaką darė Pronevska ir seminarijos draugai anykštėnas Kl.Kairys ir Pr.Viksva. 1857 m. parašė Dainų dainelę, kurią pirmoji išspausdino Auszra 1883 m. 1857 m. iš Varnių išvažiavo seminariją baigę Kairys (į Peterburgo dvasinę akademiją) ir Viksva (liko Lietuvoje). Išsiskirstę draugai palaikė ryšius, ragino vienas kitą lietuvybės darbui.

Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys "Kelionė Peterburkan" (1858—1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858—1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. (pirmasis atskiras leidimas - 1905 m.), poema laikoma lietuvių literatūros klasika.

1884-1900 m. kunigas susižavėjo matematika, kaip jos mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai atrado daug dėsningumų, kurie - tai paaiškėjo jau vėliau - buvo jau žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik „Baranausko formulė“ pirminių skaičių kiekiui nustatyti.

Iki 1855-1856 m. net tėvams ir broliams skirti laiškai, dienoraščiai ir eilėraščiai buvo parašyti lenkiškai. Lietuviškai rašė kaimo žmonėms skirtas daineles, giesmes ir poemas, tikybos reikalams skirtus raštus, nemažai lietuviškų laiškų prirašė kalbininkams ir lietuvių kalbos mylėtojams. Ne kalbos reikalais su kunigija ir šviesuomene mieliau susirašinėjo lenkiškai, nemėgo, kai klierikai ar kunigai į jį kreipdavosi lietuviškai. Nuo akademijos laikų bendravo su lenkų kunigais, Lietuvos dvarininkais, naujosios lietuvių šviesuomenės nemėgo. Viešai ir griežtai pasisakydavo prieš aušrininkus ir varpininkus. Savo raštuose laikėsi lenkiškų raidžių, lenkiškų barbarizmų.

Šaltinis

  • Antanas Baranauskas. Lietuviškoji Enciklopedija, T.2, p.1158-1167.

Nuorodos

Wikisource
Wikisource

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo