Absurdo drama: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

19:17, 18 vasario 2010 versija

Absurdo drama, absurdo teatras – avangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis.

Atsirado XX a. 6 deš. pr., perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos principus. Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai Eženas Jonesko (tragikomedija „Nuplikusi dainininkė“, 1950), Samuelis Beketas (tragikomedija „Belaukiant Godo“, 1952). Filosofinis absurdo dramos pagrindas – egzistencinė prancūzų rašytojo ir filosofo Žano Polio Sartro teorija ir prancūzų rašytojo Albero Kamiu tragiškasis humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, anglų nonsenso poezijos, Augusto Strindbergo sąlygiškų pjesių, Džeimso Džoiso ir Franco Kafkos kūrybos tradicijomis. Egzistencialistinės idėjos atskleidžiamos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu dialogu, beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą, statiškumą, juose daug dėmesio skiriama mechaniškiems judesiams, primenantiems lėlių teatro marionečių judesius, pantomimai, mimikai, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis absurdo dramos žanras – tragikomedija. Kartais absurdo drama dar vadinama antidrama.

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
+'''Absurdo drama''', '''absurdo teatras''' – [[Avangardizmas|avangardistinė]] [[Dramaturgija|dramaturgijos]] ir [[Teatras|teatro]] kryptis.
-'''Absurdo drama''' (dar vadinama ''antidrama'', ''absurdo teatru, antiteatru, nihilistiniu teatru'') yra avangardistinė [[dramaturgija|dramaturgijos]] ir [[teatras|teatro]] šaka, atsiradusi [[XX amžius|XX a.]] viduryje [[Europa|Europoje]] ir susilaukusi ypač didelio pasisekimo [[Prancūzija|Prancūzijoje]].
+Atsirado [[XX a.|XX a. 6 deš. pr.]], perėmus [[Siurrealizmas|siurrealizmo]], [[Dadaizmas|dadaizmo]], [[Ekspresionizmas|ekspresionizmo]] dramos principus. Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai [[Eženas Jonesko]] (tragikomedija „Nuplikusi dainininkė“, [[1950]]), [[Samuelis Beketas]] (tragikomedija „Belaukiant Godo“, [[1952]]). Filosofinis absurdo dramos pagrindas – [[Egzistencializmas|egzistencinė]] prancūzų rašytojo ir filosofo [[Žanas Polis Sartras|Žano Polio Sartro]] teorija ir prancūzų rašytojo [[Alberas Kamiu|Albero Kamiu]] tragiškasis [[humanizmas]], gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi [[Viduramžiai|viduramžių]] [[Misterija|misterijos]], italų kaukių [[Komedija|komedijos]], anglų [[Nonsensas|nonsenso]] poezijos, [[Augustas Strindbergas|Augusto Strindbergo]] sąlygiškų pjesių, [[Džeimsas Džoisas|Džeimso Džoiso]] ir [[Francas Kafka|Franco Kafkos]] kūrybos tradicijomis. Egzistencialistinės idėjos atskleidžiamos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu [[Dialogas|dialogu]], beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą, statiškumą, juose daug dėmesio skiriama mechaniškiems judesiams, primenantiems lėlių teatro marionečių judesius, [[pantomima]]i, [[mimika]]i, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis absurdo dramos žanras – [[tragikomedija]]. Kartais absurdo drama dar vadinama antidrama.
-Absurdo drama perėmė [[siurrealizmas|siurrealizmo]], [[dadaizmas|dadaizmo]], [[ekspresionizmas|ekspresionizmo]] [[drama|dramų]] principus. Sąmoningai atmetami pagrindiniai dramos požymiai: nuoseklus veiksmas, konfliktas, charakteriai.
-Absurdo dramos pagrindas – prancūzų rašytojo ir filosofo [[Jean-Paul Sartre|Žano Polio Sartro]] (''Jean-Paul Charles Aymard Sartre'') [[egzistencializmas|egzistencinė]] teorija ir prancūzų rašytojo [[Albert Camus|Albero Kamiu]] (''Alberas Kamiu'') tragiškasis [[humanizmas]], gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Egzistencialistų dramose idėjos įrodinėjamos [[logika|loginiu]] mąstymu ir racionaliais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais.
-Absurdo dramaturgų dėmesys nukreiptas į žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką, į gyvenimo beprasmybę, individo vienatvę ir žmonių nekomunikabilumą. Absurdo drama išreiškia būties absurdiškumą, asmenybės vienatvę, žmonių bendravimo problemas.
-Dramos idėja atskleidžiama absurdiškomis, paradoksaliomis situacijomis. Spektakliai sąlygiški, statiški – veikėjai sėdi, dažnai kalbasi apie nieką ir nesusikalba. [[dialogas|Dialogai]] nerišlūs, beprasmiai, prieštaraujantys logikai. Scenoje judesiai mechaniški, primenantys [[lėlių teatras|lėlių teatro]] marionečių judesius, [[pantomima|pantomimą]], [[mimika|mimiką]], [[ženklų kalba||gestus]], kalbos [[intonacija|intonaciją]]. Į žmogų žiūrima taip pat, kaip į marionetę.
-Būties tragizmas atskleidžiamas per [[komizmas|komizmą]]. Vyrauja [[tragikomedija|tragikomedijos]] žanras, personažų dialogams ir judesiams būdingas klouniškumas, tačiau šie elementai perteikiami tragiškai.
-Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai [[Eženas Jonesku]] (''Eugen Ionescu''), [[Samuel Beckett|Samuelis Beketas]] (''Samuel Beckett''). Dauguma žymiausių autorių nebuvo prancūzai, tačiau rašė prancūziškai: [[Žanas Ženė]] (''Jean Genet'') ir [[Artūras Adamovas]] (''Arthur Adamov'').
-Ypač didelę svarbą turėjo [[Albert Camus|A. Kamiu]] kūryba, kurio absurdo [[filosofija]] išdėstyta [[esė]] „[[Sizifo mitas]]”. Jai būdinga [[dekoracija|dekoracijų]] nebuvimas, [[kaukė]]s, [[choras]]. Dramoms imami kūriniai atitikdavo [[antika|antikinius]] siužetus.
-Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi [[viduramžiai|viduramžių]] [[misterija|misterijomis]], italų kaukių [[komedija|komedijomis]], anglų absurdo [[poezija]].
 [[Kategorija:Literatūros žanrai]]