Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
65 pridėti baitai ,  prieš 10 metų
nėra keitimo aprašymo
Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.
 
Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, jis tik energingai ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos [[ekonomika|ekonomikos]] ir [[kultūra|kultūros]] atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su [[Europa|Europos]] kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostuose. Po [[XVII a.]] pabaigoje surengtų dviejų nepasisekusių žygių į [[Krymas|Krymą]], Rusijos kariuomenė pradėjo pulti turkų Azovo tvirtovę. Petras I surengė su Azovo žygius. Antrojo metu rusai užėmė Azovą, bet nepajėgė jo išlaikyti. Viltis užmegzti ryšius su Europa per Juodąją jūrą žlugo.
 
== 1725 - 1762 m. ==
[[1802]] m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. Liberalios kalbos vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.
 
Naują Aleksandro I politikos kurą atspindėjo [[aleksejusAleksejus Arakčejevas|Aleksejaus Arakčejevo]] iškilimas. Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu. Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenės atramai – smulkiajai ir vidutinei bajorijai. Arakčejevas niekada neprieštaravo reformoms ir, caro liepiamas, net bandė rengti Valstiečių reformos projektą. Tačiau pats reformomis netikėjo. Arakčejevas suformavo Rusijoje gana griežtą režimą, smulkmeniškai reglamentuojantį ir prižiūrintį visas gyvenimo sritis.
 
=== Užsienio politika ===
[[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su [[Prancūzija]] ([[1805]], [[1806]] - [[1807]], [[1812]] m.), [[Iranas|Iranu]] ([[1805]] - [[1813]] m.), [[Turkija]] ([[1806]] - [[1812]] m.), [[Švedija]] ([[1808]] - [[1809]] m.). Ypač sunkūs Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancūzija. Rusija pati juos pradėjo ir abu pralaimėjo. Po antrojo karo pasirašyta Tilžės taika nepatenkino abiejų šalių ir labai užgavo rusų savimeilę.
[[Vaizdas:Russparis.jpg|thumb|280px|Rusijos armija, įžengianti į Paryžių (1814 m.)]]
Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo [[1812]] m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.
Nikolajaus I valdymo pradžioje vėl atsinaujino karai su Iranu ([[1826]] - [[1828]] m.) ir Turkija ([[1828]] - [[1829]] m.). Po jų Rusija prisijungė Rytų Armėniją. Nachičevanės chanystę ir pietines Azerbaidžano sritis. Siena tarp Rusijos ir Irano nusistovėjo Arakso upe. Rusija visiškai įsitvirtino [[Kaspijos jūra|Kaspijos jūroje]]. Gavusi Juodosios jūros pakrantėje ruožą nuo Anapos iki Počio, ji galutinai įsiviešpatavo šiame regione.
 
[[XIX a.]] 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas ir Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo žuzo (''Semirečė'') kazachai. Taigi beveik visas [[Kazachstanas]] buvo prijungtas prie imperijos.
 
== Aleksandro II laikotarpis ([[1855]] - [[1881]] m.) ==
Bene nuosekliausia buvo 1864 m. teismų reforma. Nauji teismų nuostatai skelbė, kad panaikinami senieji feodaliniai luominiai teismai ir kuriami bendri visų luomų žmonių teismai.
* '''Švietimo reforma'''
Svarbi buvo švietimo reforma, pašalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo. 1863 m. valdžia paskelbė naujus Universitetų nuostatus. Nuo tol bet kurio luomo atstovai be apribojimų galėjo stoti į universitetą arba į betkurią aukštąją technikos mokyklą. Tačiau moterys į šiąs aukštąsias mokyklas nebuvo priimamos. [[1869 m.]] pradėti steigti aukštieji moterų kursai, kuriuose buvo mokoma pagal universitetų programas.
* '''Karinė reforma'''
Buvo įvykdyta ir karinė reforma. Karybos pertvarkymai prasidėjo 1862 m. ir truko iki 1874 m., kol buvo įvesta visuotinė karinė prievolė vietoje iki tol buvusio prievartinio rekrutų rinkimo į kariuomenę. Nuo tol Rusijos kariuomenėje tarnavo visų luomų žmonės. Karininkais galėjo būti ne tik bajorai, bet ir kitų luomų atstovai, baigę gimnaziją.
== Nikolajaus II laikotarpis ([[1894]] - [[1917]] m.) ==
 
[[XX a.]] pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo [[buržuazija|buržuazijos]] ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržua - silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.
 
Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės [[rusifikacija|rusifikacijos]], [[1892]] [[Paryžius|Paryžiuje]] įkūrė nacionalistinė ''Lenkų socialistų partiją''. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Leniją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Rusijos]]. [[1897]] žydų darbininkai Rusijoje sukūrė ''[[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]]'', kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], [[Lietuva|Lietuvoje]] ir [[Lenkija|Lenkijoje]]. ''[[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija]]'' buvo įkurta [[1898 m.]]. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet [[Latvija|Latvijos]] ir [[Gruzija|Gruzijos]] socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. [[Armėnai]] aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek [[Otomanų imperija|Otomanų imperijos]] politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-ilamiškų ir pan-turkiškų judėjimų [[Egiptas|Egipte]] ir [[Otomanų imperija|Otomanų imperijoje]]. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų - ''[[Socialistų-revoliucinionerių partija|Socialistų-revoliucinionerių partiją]]''. Ši partija apjungė revoliucines doktrinas su smurtiniu radikalizmu.
 
[[Vladimiras Uljanovas]] (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtąjame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus [[marksizmas|marksizmo]] įdėjomis, taip juos atitraukdamas nuo [[populizmas|populizmo]]. [[1895]]-[[1899]] ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratinio darbo partijos]] taktikų. [[1900]] gruodžio mėn. jis įsteigė ''[[Iskra|Iskros]]'' laikraštį. Savo knygoje ''Ką daryti?'', Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrąjame partijos kongrese [[1903]] jis privertė [[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]] pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių mažumą (tuomet) atstovavo [[bolševikai]], o daugumą - [[menševikai]]. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė [[Piotras Tkačiovas|Piotro Tkačiovo]] ideologijai neigu marksizmui ar [[Engelsas|Engelso]] teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip [[Stalinas]] ir [[Bucharinas]] žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.
Anoniminis naudotojas

Naršymo meniu