Ežeryno titnago kasyklos: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°12′00″ š. pl. 23°58′18″ r. ilg. / 54.20000°š. pl. 23.97167°r. ilg. / 54.20000; 23.97167
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
n
 
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S →‎Tyrimai: VLE parametrų reikšmių užpildymas.
Eilutė 23: Eilutė 23:
Ežeryno titnago kasyklas iš pietų juosia Aksupė, rytuose prieina nusausinta [[pelkė]], buv. [[ežeras]]. Kasyklas [[1959]] m. atrado [[Konstantinas Jablonskis]]. [[1964]] m. [[Lietuvos istorijos institutas|Istorijos institutas]] (vadovė [[Rimutė Jablonskytė-Rimantienė]]) ištyrė 22 titnago skaldymo aikšteles, buvusias šalia smėlio pylimų. Dirbiniai rasti po viršutiniu miško žemės sluoksniu, daugiausia įvairios nuoskalos ir skeltės, skaldytiniai, nebaigti dirbiniai. Taip pat rasta titnaginių įrankių, primenančių kapliukus.
Ežeryno titnago kasyklas iš pietų juosia Aksupė, rytuose prieina nusausinta [[pelkė]], buv. [[ežeras]]. Kasyklas [[1959]] m. atrado [[Konstantinas Jablonskis]]. [[1964]] m. [[Lietuvos istorijos institutas|Istorijos institutas]] (vadovė [[Rimutė Jablonskytė-Rimantienė]]) ištyrė 22 titnago skaldymo aikšteles, buvusias šalia smėlio pylimų. Dirbiniai rasti po viršutiniu miško žemės sluoksniu, daugiausia įvairios nuoskalos ir skeltės, skaldytiniai, nebaigti dirbiniai. Taip pat rasta titnaginių įrankių, primenančių kapliukus.


21 aikštelė priskiriama vėlyvojo [[paleolitas|paleolito]] kultūroms – [[Arensburgo kultūra]]i, [[Bromės kultūra]]i, [[Svidrų kultūra]]i, [[Federmeserio kultūra]]i. Aptikta ir [[neolitas|neolito]] pirmosios pusės laikotarpio aikštelė su titnago dirbiniais (smulkiais antgaliais, mažais netaisyklingais gremžtukais, ovaliais kirveliais) bei [[keramika]], liesinta grūstų sraigių bei augalinėmis priemaišomis, puošta įspaudais. Radinius saugo [[Lietuvos nacionalinis muziejus]]. <ref>{{VLE|V}} 730 psl. </ref>
21 aikštelė priskiriama vėlyvojo [[paleolitas|paleolito]] kultūroms – [[Arensburgo kultūra]]i, [[Bromės kultūra]]i, [[Svidrų kultūra]]i, [[Federmeserio kultūra]]i. Aptikta ir [[neolitas|neolito]] pirmosios pusės laikotarpio aikštelė su titnago dirbiniais (smulkiais antgaliais, mažais netaisyklingais gremžtukais, ovaliais kirveliais) bei [[keramika]], liesinta grūstų sraigių bei augalinėmis priemaišomis, puošta įspaudais. Radinius saugo [[Lietuvos nacionalinis muziejus]].<ref>{{VLE|V|730||Ežeryno titnago kasyklos}}</ref>


== Šaltiniai ==
== Šaltiniai ==

10:58, 7 sausio 2010 versija

Ežeryno titnago kasyklos
[[Image:|250px]]
Ežeryno titnago kasyklos
Ežeryno titnago kasyklos
Koordinatės
54°12′00″ š. pl. 23°58′18″ r. ilg. / 54.20000°š. pl. 23.97167°r. ilg. / 54.20000; 23.97167
Vieta Alytaus rajonas
Seniūnija Raitininkų seniūnija
Naudotas paleolitas
Žvalgytas 1959
Tirtas 1964 m.

Ežeryno titnago kasyklostitnago kasyklos Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Ežeryno kaimo, netoli Ryliškių kaimo, Nemuno ir jo intako Aksupės dešiniajame krante, Nemuno viršsalpinių terasų kalvelėse, miške.

Tyrimai

Ežeryno titnago kasyklas iš pietų juosia Aksupė, rytuose prieina nusausinta pelkė, buv. ežeras. Kasyklas 1959 m. atrado Konstantinas Jablonskis. 1964 m. Istorijos institutas (vadovė Rimutė Jablonskytė-Rimantienė) ištyrė 22 titnago skaldymo aikšteles, buvusias šalia smėlio pylimų. Dirbiniai rasti po viršutiniu miško žemės sluoksniu, daugiausia įvairios nuoskalos ir skeltės, skaldytiniai, nebaigti dirbiniai. Taip pat rasta titnaginių įrankių, primenančių kapliukus.

21 aikštelė priskiriama vėlyvojo paleolito kultūroms – Arensburgo kultūrai, Bromės kultūrai, Svidrų kultūrai, Federmeserio kultūrai. Aptikta ir neolito pirmosios pusės laikotarpio aikštelė su titnago dirbiniais (smulkiais antgaliais, mažais netaisyklingais gremžtukais, ovaliais kirveliais) bei keramika, liesinta grūstų sraigių bei augalinėmis priemaišomis, puošta įspaudais. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.[1]

Šaltiniai

  1. Ežeryno titnago kasyklos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 730 psl.