Apolinaras Likerauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S Botas: Automatinis teksto keitimas (- 05]] + 5]])
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kokio nors search&replace testavimas
Eilutė 10: Eilutė 10:
[[1917]] - [[1920]] A. Likerauskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir vadovavo klierikų chorui, kurį išmokė sudėtingesnių [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]], [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|W. A. Mozarto]], G. Palestrinos, [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini]], [[Česlovas Sasnauskas|Č. Sasnausko]] ir [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] kūrinių. Chorui akompanuodavo [[Juozas Naujalis|J. Naujalis]]. [[1921]] - [[1924]] A. Likerauskas Kauno muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Kačanauskas), [[1925]] - [[1927]] lankė O. Marini vadovaujamą operos klasę. Kauno valstybės teatre sukūrė keletą vaidmenų: Sargo [[Artūras Rubinšteinas|A. Rubinšteino]] operoje „Demonas", Don Bazilijo [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini]] operoje „Sevilijos kirpėjas". Kartu dėstė muziką S. Daukanto ir „Saulės" mokytojų seminarijose, dirbo Pavasarininkų sąjungos Centro valdyboje skyriaus vedėju. Rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis", važinėjo po Lietuvą, padėdamas organizuoti chorus, chorvedžių suvažiavimus ir dainų šventes.
[[1917]] - [[1920]] A. Likerauskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir vadovavo klierikų chorui, kurį išmokė sudėtingesnių [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]], [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|W. A. Mozarto]], G. Palestrinos, [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini]], [[Česlovas Sasnauskas|Č. Sasnausko]] ir [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] kūrinių. Chorui akompanuodavo [[Juozas Naujalis|J. Naujalis]]. [[1921]] - [[1924]] A. Likerauskas Kauno muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Kačanauskas), [[1925]] - [[1927]] lankė O. Marini vadovaujamą operos klasę. Kauno valstybės teatre sukūrė keletą vaidmenų: Sargo [[Artūras Rubinšteinas|A. Rubinšteino]] operoje „Demonas", Don Bazilijo [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini]] operoje „Sevilijos kirpėjas". Kartu dėstė muziką S. Daukanto ir „Saulės" mokytojų seminarijose, dirbo Pavasarininkų sąjungos Centro valdyboje skyriaus vedėju. Rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis", važinėjo po Lietuvą, padėdamas organizuoti chorus, chorvedžių suvažiavimus ir dainų šventes.


[[1921]] - [[1925]] [[Kaunas|Kaune]] vadovavo Kauno [[Kauno Karmelitų bažnyčia|Karmelitų]] bažnyčios chorui, o [[1924]] - [[1932]] Kauno studentų ateitininkų chorui (60 dalyvių). Choras atliko ir sudėtingesnių kūrinių, gastroliavo [[Estija|Estijoje]] ir [[Latvija|Latvijoje]]. [[1924]] kartu su K. Dineika suorganizavo jaunimo dainų ir sporto šventę [[Šiauliai|Šiauliuose]], kur A. Likerauskas dirigavo 1000 dalyvių jungtiniam chorui. Prisidėjo prie [[1924]] 1-osios visos Lietuvos dainų šventės organizavimo - buvo Dainų dienos pirmasis vicepirmininkas ir „Pavasario" jaunimo jungtinio choro dirigentas: dirigavo[[Aleksandras Kačanauskas|A. Kačanausko]] „Pavasarininkų himną" ir dvi [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] dainas: „Jaunimo giesmę" ir „Kur bėga Šešupė". [[1925]] dirigavo dzūkų jaunimo dainų šventėje [[Alytus|Alytuje]], o [[1927]] pavasarininkų dainų šventėje [[Kaunas|Kaune]] - dalyvavo 3000 dainininkų jungtinis choras, kuriam dirigavo ir [[Juozas Naujalis|J. Naujalis]], ir A. Kačanauskas. [[1927]] A. Likerauskas [[Kaunas|Kaune]] suorganizavo pradžios mokyklų mokytojų kursus; juose dalyvavo apie 200 mokytojų.
[[1921]] - [[1925]] [[Kaunas|Kaune]] vadovavo Kauno [[Kauno Karmelitų bažnyčia|Karmelitų]] bažnyčios chorui, o [[1924]] - [[1932]] Kauno studentų ateitininkų chorui (60 dalyvių). Choras atliko ir sudėtingesnių kūrinių, gastroliavo [[Estija|Estijoje]] ir [[Latvija|Latvijoje]]. [[1924]] kartu su K. Dineika suorganizavo jaunimo dainų ir sporto šventę [[Šiauliai|Šiauliuose]], kur A. Likerauskas dirigavo 1000 dalyvių jungtiniam chorui. Prisidėjo prie [[1924]] 1-osios visos Lietuvos dainų šventės organizavimo - buvo Dainų dienos pirmasis vicepirmininkas ir „Pavasario" jaunimo jungtinio choro dirigentas: dirigavo [[Aleksandras Kačanauskas|A. Kačanausko]] „Pavasarininkų himną" ir dvi [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] dainas: „Jaunimo giesmę" ir „Kur bėga Šešupė". [[1925]] dirigavo dzūkų jaunimo dainų šventėje [[Alytus|Alytuje]], o [[1927]] pavasarininkų dainų šventėje [[Kaunas|Kaune]] - dalyvavo 3000 dainininkų jungtinis choras, kuriam dirigavo ir [[Juozas Naujalis|J. Naujalis]], ir A. Kačanauskas. [[1927]] A. Likerauskas [[Kaunas|Kaune]] suorganizavo pradžios mokyklų mokytojų kursus; juose dalyvavo apie 200 mokytojų.


Nuo [[1927]] rudens Biržų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, ten įkūrė liaudies teatrą ir pastatė keletą veikalų, koncertavo kaip solistas. [[1928]] [[Biržai|Biržuose]] suorganizavo mokytojų kursus, kuriuose dalyvavo apie 240 mokytojų.
Nuo [[1927]] rudens Biržų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, ten įkūrė liaudies teatrą ir pastatė keletą veikalų, koncertavo kaip solistas. [[1928]] [[Biržai|Biržuose]] suorganizavo mokytojų kursus, kuriuose dalyvavo apie 240 mokytojų.

10:35, 10 gegužės 2006 versija

Vaizdas:PLCH-LIKERAUSKAS APOLINARAS.jpg
Apolinaras Likerauskas

Apolinaras Likerauskas (1895 m. liepos 15 d. Petrapilyje, Rusija - 1984 m. vasario 5 d. Antaviliuose, netoli Vilniaus), choro ir orkestro dirigentas, dainininkas (bosas), pedagogas.

Biografija

Tai įvairiapusio, sudėtingo gyvenimo ir tragiško likimo asmenybė. Jo kultūrinė-muzikinė veikla buvo susijusi su Nepriklausomos Lietuvos įvairiomis kultūrinėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis, todėl okupantai bolševikai jo ir jo gausios šeimos nepaliko ramybėje - visi buvo ištremti į Sibirą.

1907 iš Rusijos grįžęs į Lietuvą, A. Likerauskas apsigyveno Karkimuose (Biržų r.). 1910 pradėjo lankyti Biržų pradžios mokyklą, o vėliau ir gimnaziją, dainavo moksleivių chore. Baigęs gimnaziją, 1914 grįžo į Karklinus. Čia įkūrė Ateitininkų organizaciją ir buvo jos pirmininkas. Įsteigė trijų klasių mokyklą ir vaikus mokė rašyti bei skaityti. Gretimame Geidžiūnų kaime suorganizavo jaunimo kursus, kuriuos lankė apie 50 klausytojų. 1916 apsigyvenęs Geidžiūnuose (Biržų r.), iš koplyčios į mokyklą atsigabeno fisharmoniją ir vaikus mokė dainuoti.

1917 - 1920 A. Likerauskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir vadovavo klierikų chorui, kurį išmokė sudėtingesnių J. S. Bacho, W. A. Mozarto, G. Palestrinos, G. Rossini, Č. Sasnausko ir J. Naujalio kūrinių. Chorui akompanuodavo J. Naujalis. 1921 - 1924 A. Likerauskas Kauno muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Kačanauskas), 1925 - 1927 lankė O. Marini vadovaujamą operos klasę. Kauno valstybės teatre sukūrė keletą vaidmenų: Sargo A. Rubinšteino operoje „Demonas", Don Bazilijo G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas". Kartu dėstė muziką S. Daukanto ir „Saulės" mokytojų seminarijose, dirbo Pavasarininkų sąjungos Centro valdyboje skyriaus vedėju. Rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis", važinėjo po Lietuvą, padėdamas organizuoti chorus, chorvedžių suvažiavimus ir dainų šventes.

1921 - 1925 Kaune vadovavo Kauno Karmelitų bažnyčios chorui, o 1924 - 1932 Kauno studentų ateitininkų chorui (60 dalyvių). Choras atliko ir sudėtingesnių kūrinių, gastroliavo Estijoje ir Latvijoje. 1924 kartu su K. Dineika suorganizavo jaunimo dainų ir sporto šventę Šiauliuose, kur A. Likerauskas dirigavo 1000 dalyvių jungtiniam chorui. Prisidėjo prie 1924 1-osios visos Lietuvos dainų šventės organizavimo - buvo Dainų dienos pirmasis vicepirmininkas ir „Pavasario" jaunimo jungtinio choro dirigentas: dirigavo A. Kačanausko „Pavasarininkų himną" ir dvi J. Naujalio dainas: „Jaunimo giesmę" ir „Kur bėga Šešupė". 1925 dirigavo dzūkų jaunimo dainų šventėje Alytuje, o 1927 pavasarininkų dainų šventėje Kaune - dalyvavo 3000 dainininkų jungtinis choras, kuriam dirigavo ir J. Naujalis, ir A. Kačanauskas. 1927 A. Likerauskas Kaune suorganizavo pradžios mokyklų mokytojų kursus; juose dalyvavo apie 200 mokytojų.

Nuo 1927 rudens Biržų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, ten įkūrė liaudies teatrą ir pastatė keletą veikalų, koncertavo kaip solistas. 1928 Biržuose suorganizavo mokytojų kursus, kuriuose dalyvavo apie 240 mokytojų.

Nuo 1928 rudens Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos mokytojas ir mišriojo choro vadovas. 1929 įsteigė savo vardo muzikos mokyklą ir turėjo nemaža mokinių. Dirigavo ir 1930 visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1936 uždarius Šiaulių mokytojų seminariją, su muzikos mokykla persikėlė į Alytų, kur iki 1939 išvarė platų muzikinių darbų barą. Vadovavo Birutės antrojo ulonų pulko dūdų orkestrui, Šaulių būrio (vėliau miesto visuomenės) chorui. Orkestras koncertavo ne tik Alytuje ir jo apylinkėse, bet ir Kaune - miesto visuomenei, kariams, moksleiviams ir studentams. Be orkestro neapsiėjo joks kultūros renginys. 1938 rudenį su Šaulių būrio choru ir pučiamųjų orkestru Šaulių namuose pastatė Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai" (talkino solistai K. Petrauskas, V. Jonuškaitė ir M. Rakauskaitė, vargonininkas K. Kaveckas). A. Likerauskas buvo 1937 ir 1939 dainų švenčių Alytuje organizatorius ir dirigentas.

1939 - 1940 Tauragės dragūnų pulko orkestro kapelmeisteris, nuo 1940 rudens Panevėžio gimnazijos muzikos mokytojas ir pučiamųjų orkestro dirigentas. Dėstė mokytojų seminarijoje, įkūrė „Meno mylėtojų" draugiją, kuri įsteigė liaudies ansamblį - jam vadovavo A. Likerauskas.

Nuo 1944 rudens buvo Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotojas. 1945 spalio mėn. sovietų valdžios suimtas, kalintas Panevėžyje ir Vilniuje (Lukiškių kalėjime), o 1948 ištremtas į Sibirą - pateko į Komijos respublikos Pečioros lagerį. Pečioros ir Korčmės lageriuose vadovavo lietuvių tremtinių chorams, kurie dainuodavo ir lietuviškas patriotines dainas. 1949 į Sibirą ištrėmė Lietuvoje likusias jo keturias dukteris ir vaikaitį. 1955 A. Likerauskas buvo grįžęs į Lietuvą, bet, niekur negavęs darbo, išvyko į Marių autonominę respubliką ir 1955 - 1957 mokė dainininkus Joškar Olos filharmonijoje. Vėliau nuvyko į Gorno Altaiską ir iki 1960 buvo miesto operetės vyr. dirigentas.

1960 grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose pas Karolį Dineiką, netrukus įsteigė vaikų muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo, vėliau joje mokytojavo. 1963 - 1973 gyveno pas dukterį Frunzėje ir vadovavo styginių instrumentų liaudies orkestrui. Grįžęs į Druskininkus, 1974 - 1977 vadovavo darbo veteranų chorui, o 1977 - 1982 analogiškam chorui Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje.

Nuo 1979 iki mirties gyveno Antaviliuose, organizavo literatūrinius vakarus, pats skaitė ištraukas iš įvairių rašytojų kūrinių, rašė dienoraštį. Palaidotas Antaviliuose.

Šaltinis

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.